Gulbių giesmininkių pulkai

Jau nieko nestebina padriki gulbių pulkeliai želmenų laukuose ar kukurūzų ražienose. Jei įsižiūrėtumėte, pamatytumėte, kad tai – grakščios, ilgakojės, tiesiais kaklais ir geltonais snapais gulbės giesmininkės. Jos ne tik matomos, bet ir girdimos, nes skardus gulbių giesmininkių kleketavimas labai garsus. Kliksi jos skrisdamos, garsiai trimituoja pamačiusios artėjantį naują gulbių pulką ar pavienį savo gentainį.

Šie paukščiai yra pamėgę žuvininkystės ūkių tvenkinius, ramius, žmonių nelankomus ežerus ar tvenkinius. Perėjimo metu jos tikros slapukės ir labai atsargios. Dar vienas svarbus šios rūšies bruožas yra tai, kad jos iš žmogaus nelaukia jokio lesalo. Matyt, tą lemia laukinis jų būdas.

Pats įdomiausias gulbės giesmininkės bruožas – jos lengvumas, nes sveria tik 7-10. Ši savybė leidžia paukščiui lengvai nusileisti sausumoje ir be vargo pakilti, todėl gulbės giesmininkės taip dažnai baltuoja mūsų laukuose, kur lesa želmenis, peša pievų žolę. Lesdamos želmenis, ypač rudenį ir žiemą, gulbės žalos nepadaro. Jos snapais peša, nukerpa tik lapelius. Tačiau pavasarį didesnis gulbių pulkas drėgnose vietose dirvą gali sumindyti, paversti dumblyne.

„Gulbė giesmininkė yra mūsų krašto naujakurė. Daugiau nei prieš 30 metų jos lankydavosi Nemuno deltoje, praskridimų metu buvo įprastos pajūryje, ir tuo metu Šilutės rajone ornitologas Vytautas Jusys aptiko pirmąjį lizdą. Gulbė giesmininkė buvo įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Šiandien matome, kad gulbės sėkmingai įsikūrė, peri. Kol kas niekas negali atsakyti, kodėl ši tundroje ir miškatundrėje, toli šiaurėje perėjusi rūšis taip staiga paplito toli į pietus“, – taip yra rašęs gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

Algio Pažūsio nuotrauka