Architektūrinės vertybės

DUSETŲ ŠVČ. TREJYBĖS BAŽNYČIA IR VARPINĖ

1530 m. Drohičino seniūnas ir Slonimo laikytojas Jonas Mykolas Radvila Švč. Trejybės, Švč. Mergelės Marijos Snieginės, Šv. Kryžiaus, Devynių tūkstančių kareivių ir kitų šventųjų garbei pastatė medinę bažnyčią.

1744 m. Dusetų dvaro valdytojas, grafas Jonas Liudvikas Pliateris ją perstatė. Pastatas buvo medinis, kertuotas, su dviem aukštais bokštais. Viduje buvo įrengti 6 altoriai, kurie vėliau buvo papuošti gausiomis dusetiškio Leonardo Gogelio darbo medžio skulptūromis. Altorių paveikslai tapyti italų dailininkų. Tuo pačiu metu buvo pastatyta barokinė mūrinė keturių aukštų varpinė, kurios pirmame aukšte buvo įrengta Šv. Kryžiaus koplyčia su altoriumi (varpinė įtraukta į saugotinų paminklų registrą). Dabartinė mūrinė bažnyčia statyta 1886—1888 metais klebono Antano Rumševičiaus pastangomis. Pastatas — neoromaninio stiliaus, su eklektiškais nukrypimais. Viduje trys navos su skliautais, trys plytiniai altoriai. Juose yra dalis senųjų L. Gogelio skulptūrų. 1930 m. bažnyčią dekoravo Vladas Čižauskas iš Šiaulių. Dusetų bažnyčia buvo vienas iš lietuvybės židinių lenkų okupacijos laikotarpiu.

Dusetų bažnyčioje yra vienas istorinis (vargonai) ir penki dailės paminklai: centrinis altorius, sakykla, du kilnojami altorėliai ir paveikslas „Marija su kūdikiu“. Vargonai buvo įrengti XIX a. pabaigoje, romantiniai. Meistras nežinomas, manoma, kad 1886 m. pastačius bažnyčią, vargonus įrengęs vokiečių meistras. Medinis centrinis altorius, įrengtas XIX a. 2-oje pusėje, turi pereinamųjų iš baroko į klasicizmą stiliaus bruožų. Altorius dekoratyvus, pasižymintis architektūrinių formų ir jame esančių skulptūrų darna. Paveikslas „Marija su kūdikiu“ nutapytas aliejiniais dažais ant drobės, užklijuotos ant medžio, su kalstyto metalo aptaisais, kurie dengia drabužius ir foną. Aptaisai sukurti XVIII a. pirmoje pusėje ir yra nevienalaikiai su tapytu kūriniu. 1746 m. grafai Pliateriai padovanojo juos Dusetų bažnyčiai.

ANTAZAVĖS BAŽNYČIA, VARTAI IR VARPINĖ

1794 m. Antazavės miestelio viduryje buvo pastatyta medinė bažnyčia ir jai suteiktas Dievo Apvaizdos titulas. Jos statybą finansavo bei ja rūpinosi Antazavės dvaro savininkė grafienė Kunigunda Valavičiūtė-Pliaterienė. Bažnyčia turi baroko architektūros bruožų, bazilikinė, kryžminio plano, dvibokštė. Vidus trijų navų, trys altoriai yra vėlyvojo baroko stiliaus. Įdomūs vargonai bei centrinis bažnyčios altorius, kurio viduryje įkomponuotas kryžius su prikalta, mirusį Kristų vaizduojančia figūra. Nukryžiuotasis išskobtas iš medžio. Kryžiaus šonuose stovi originalios apaštalų Šv. Petro ir Šv. Povilo medžio skulptūros.

Bažnyčioje yra du taikomosios dailės kūriniai: priesieninis metalinis indas rankoms plauti (XVIII a.) ir kilnojamas medinis altorėlis (XIX a.). Kairėje presbiterijos pusėje yra išraiškinga Šv. Jono Nepomuko medinė skulptūra.

Bažnyčia, varpinė ir vartai — vietinės reikšmės architektūros paminklai.

Varpinė ir vartai statyti 1827 m. Varpinė — trijų aukštų, į viršų siaurėjanti. Du apatiniai aukštai — akmens ir kalkių mūro, trečiasis aukštas — mūrinis su atviromis angomis. Šventoriaus vartai — akmens ir plytų mūro, barokinio stiliaus. Vartuose — trys ažūriniai metalo varteliai, padaryti nagingo kalvio.

ANTAZAVĖS DVARO SODYBA

Antazavė įsikūrus ant šiaurinio Zalvio ežero kranto ir jos pavadinimas kilęs nuo šio ežero vardo. Pirmą kartą vietovė paminėta 1560 m. Antazavė įėjo į Dusetų dvaro valdų sudėtį ir XVI—XVII a. priklausė Kristupui ir Jonui Radviloms. 1669 m. mirė paskutinis Radvilų šakos atstovas — Boguslavas Radvila. 1686 m. tuometiniai dvaro savinininkai Tyzenhauzai Dusetų dvarą (Didžiadvario) su Antazavės palivarku pardavė Jonui Andriui Pliateriui ir jo žmonai Liudvikai Marijai Pliaterienei. 1729 m. Antazavės palivarkas, jau kaip atskira dvaro valda, kuri pradėjo tvarkytis savarankiškai, atiteko Aleksandrui Konstantinui Pliateriui. Manytina, jog jis ir buvo Antazavės rezidencinio medinio dvaro įkūrėjas ir savo dvarą pavadino Zalva. Nuo 1783 m. dvaras atiteko Liudvikui Pliateriui ir jo žmonai Kunigundai Valavičiūtei-Pliaterienei. Jų dėka pastatyti mūriniai dvaro rūmai, dvi oficinos, bažnyčia, klebonija, špitolė, užeigos namai ir miestelis. Dvaro istorija susijusi su 1831 metų sukilimo dalyve Emilija Pliateryte. Čia ji kovo 25 dieną pasirašė pareiškimą, kuriame pranešė apie savo sprendimą prisidėti prie sukilėlių. Ji su giminaičiu Cezariu iš Dusetų dvaro rengėsi 1831 m. sukilimui. Dalgiai buvo perkalami į durtuvus, liejami šoviniai, pagamintos dvi mechaninės patrankos. 1843 m. mirė Kunigunda Pliaterienė ir dvaras perėjo vyriausiajam sūnui Kasparui Pliateriui ir jo žmonai Bogumilai Vereščinskaitei. Jos rūpesčiu 1838—1839 m. pastatyti iki šių dienų išlikę svirnas, tvartas, klojimas.

Kaizerinei Vokietijai okupavus Lietuvą, 1915 m. dvare vokiečiai įkūrė komendantūrą, iš dvaro reikalavo maisto produktų, pašarų arkliams. 1925 m. rūmai remontuoti, dekoruoti rūmų kambariai. 1936 m. dalis dvaro archyvo išvežta į Lenkiją (tuo rūpinosi arkivyskupas Eduardas Roppas (von Ropp)). 1941 m. birželio 14 d. Elžbieta Franciška ir vyras Mikalojus Voinarovskiai buvo ištremti į Tomsko srities Bakčaro rajono Sabilinskos kaimą. Tuo tarpu dvaras — išgrobstytas, rasti dokumentai sudeginti, gausi biblioteka, spintos išvežtos į Sankt Peterburgą. 1949 m. po rūmų rekonstrukcijos įkurti vaikų globos namai. 1961 m. dvaro rūmuose įrengta ir kurį laiką veikė internatinė mokykla. 2012 m. parengti ir pradėti įgyvendinti rūmų stogo ir fasadų tvarkybos darbų projektai.

2021 m. buvo baigti dvaro rūmų tvarkybos darbai, jis prikeltas naujam gyvenimui, čia vyksta renginiai, veikia amatų centras.

BOBRIŠKIO CERKVĖ

Sentikių kūrimosi pradžia Lietuvoje — 1679 m. Kaip teigiama Degučių metraštyje, čia įsikūrė pirmasis sentikių emigrantas Trofimas Ivanovas. Pirmieji žinomi sentikių maldos namai dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo įkurti 1710 m. Puščios (Girelės) kaime (dab. Rokiškio r.). Iš Puščios kaimo 1819 m. šie maldos namai buvo perkelti į kaimyninį Bobriškio kaimą. Valdant carui Nikolajui I, suintensyvėjo sentikių persekiojimas Lietuvoje. XIX a. pradžioje buvo uždarytos visos kitos regiono cerkvės, tačiau Bobriškio (iki 1819 m. Puščios) bendruomenė ir jos šventykla nebuvo uždarytos. Matyt, toli nuo gyvenviečių, Sartų ežero pusiasalyje, įsikūrusi šventykla nepatraukė Rusijos valdininkų ir sinodinės cerkvės šventikų dėmesio. Bobriškis tapo vienu svarbiausių religijos centrų Šiaurės Lietuvoje. Tiksli cerkvės pastatymo data nėra aiški, tačiau žinoma (remiantis atsiminimais ir turimais archyviniais šaltiniais), kad ji jau stovėjo XIX a. viduryje. Cerkvei būdinga Šiaurės Rusijos barokinių medinių cerkvių architektūra, matomos ir vietinės statybos tradicijos, dėl to ši cerkvė laikytina vienu įdomiausių religinių statinių Kriaunų apylinkėse turinčių didelę istorinę bei kultūrinę vertę. 2007 m. rugsėjo 27 d. Bobriškio cerkvė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymu paskelbta valstybės saugoma ir įrašyta į Kultūros vertybių registrą.

2015—2019 m. Bobriškio sentikių cerkvė restauruota.

TARNAVOS DVARO SODYBOS FRAGMENTAI

Ant Rašų ežero kranto esantis Tarnavos dvaras XVI a. priklausė kunigaikščiams Astikams. Tada rūmai buvo kitoje vietoje ir vadinosi Jūžintų dvaru. Trakų kaštelionas Grigas Astikas už ryšius su Maskva Stepono Batoro įsakymu buvo įkalintas Vilniuje, o jo turtai, tarp jų ir Jūžintai, buvo konfiskuoti. Taip dvaras atiteko Zbarskių giminei. Jūžintų dvaras, valsčius ir bažnyčia minimi 1695 m. Ukmergės miesto teismo aktuose, yra įrašų, kad 1569 m. Jūžintuose buvo smuklė, užvažiuojamieji namai, arklidės.

Po 1685 m. gaisro atstatytas medinis dvaras ir jo turtai 1760 m. atiteko Livonijos raštinininkui ir pakamariui Mykolui Vaisenhofui (1715—1789) kaip Gedeono Rajecko dukros Teresės Rajeckaitės kraitis. Mykolo ir jo antrosios žmonos sūnus Pranciškus (Franciszek Weyssenhoff, 1781—1855), kuris buvo Ukmergės bajorų maršalas, masonų organizacijos narys, nutarė perkelti dvarą iš Južintų prie Rašų ežero. Taip įkurtas Tarnavos dvaras, kurio statybos baigtos apie 1858 m. po Pranciškaus mirties. Po Pranciškaus mirties dvarą valdė dar keturios Veisenhofų kartos. Po karo Tarnavos dvaras priklausė kolūkiui. Rūmai tinkuoti balto mūro, aiškios stilistikos neturėjo, pastatas vienaukštis su dviaukšte centrine dalimi. Nuo ežero pusės rūmus puošė arkadinis portikas. Priešingoje pusėje prisišliejęs keturkampis bokštas. Dažnai buvo pristatinėjami vis kiti pastatai. Šiuo metu dvaras apleistas.