1831 M. SUKILIMO DALYVĖ EMILIJA PLIATERYTĖ (1806—1831 m.)
1806 m. lapkričio 13 d. Vilniuje grafų Pranciškaus Ksavero Broel-Pliaterio ir Onos Pliaterienės (mergautinė pavardė — Ana fon Mol) šeimoje džiaugsmas — gimė pirmagimė, kuri buvo pakrikštyta Emilijos vardu.
Emilijos tėvai priklausė elitiniam Lietuvos aristokratijos sluoksniui. Nuo pat vaikystės jaunoji grafaitė gyveno prabangoje, niekad nesusidūrė su materialinėmis problemomis, tačiau jai anksti teko patirti moralinę kančią, nes tėvai tarpusavyje vis rečiau rasdavo bendrą kalbą. Galų gale ėmė visiškai nesugyventi ir nenorėdami daugiau skaudinti vienas kito išsiskyrė. Tuo metu mažajai Emilijai buvo 9 metai. Motina su dukra 1815 m. paliko Vilnių ir persikėlė gyventi pas gimines — grafo Mykolo Pliaterio-Zybergo ir tetos Izabelės-Helenos fon Zyberg dvarą Liksnoje, netoli Daugpilio. Ši šeima sudarė kuo puikiausias sąlygas naujosioms Liksnos dvaro gyventojoms. Mažosios Emilijos lavinimuisi buvo paskirtas gimnazijos mokytojas Volfas, vėliau iš Saksonijos dvarininkų kilęs bajoras Vilhelmas fon Dalvigas — didelės erudicijos žmogus, turintis kapitono laipsnį. Karo inžinierius Dalvigas dirbo Daugpilio tvirtovės restauratoriumi ir buvo specialiai paprašytas mokyti Emiliją istorijos ir matematikos. Šios dvi disciplinos buvo didžioji jaunosios grafaitės aistra. Ypač mėgdavo istoriją, tiesiog nukamuodavo savo mokytoją baroną Dalvigą begaliniais klausimais apie Lietuvos ir Lenkijos praeitį, jų valdovus. Domino klausimas, kodėl Lietuvoje gyvenantys jos luomo žmonės laiko save lenkais ir kartu vadina save patriotais. Emilija buvo puiki jojikė, mėgdavo leistis į ilgas keliones raita. Šiose išvykose Emiliją dažnai lydėdavo jos pusbroliai liksniškiai Liudvikas ir Kazimieras Bartolomiejus bei dusetiškiai Cezaris ir Vladislovas. Liksnos dvaro salone dažnai lankydavosi įžymūs Daugpilio tvirtovės karininkai, tarp jų ir pats komendantas generolas Michailas Kablukovas. Kartą generolas M. Kablukovas paprašė Emilijos rankos, ši aiškiai davė suprasti, kad tai yra neįmanoma, kadangi generolas yra tos valstybės pilietis, kuri šiurkščiai pamynė Lietuvos laisvę. Nuo to karto generolo vizitai pas Pliaterius į Liksną liovėsi. 1829 m. Emilija su motina išvyko paviešėti į Lenkiją pas giminaitį Liudviką Augustą Pliaterį — valstybės sekretorių. Iš pokalbių su giminaičiu Liudviku Pliateriu Emilija sužinojo, kad Lenkijoje bręsta sukilimas. Įsikarščiavusi jaunoji patriotė daug klausinėjo: Kada? Kas vadovaus? Kiek galima laukti? O kaip Lietuvoje? 1830 m. mirė Emilijos motina. Ši nelaimė giliai sukrėtė Emiliją. Ji susirgo depresija, kamavo vienišumo jausmas. Sunkiai išgyvendama šią nelaimę, Emilija bandė suartėti su tėvu, tačiau Pranciškus Ksaveras ją sutiko šaltai. Taip pat abejingai sutiko žinią apie buvusios žmonos mirtį. Tėvo atstumta, įskaudinta ir įžeista Emilija metėsi į ruošiamo sukilimo sūkurį.
1831 m. kovo 29 d. Emilija su savo adjutante Marija Prušinskaite ir Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir surinko būrį, kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai dalgiais ginkluotų vyrų, daugiausia valstiečių. Kitą dieną anksti rytą su savo būriu užpuolė Daugailių arklių pašto stotį, paėmė 30 arklių ir kasą. Balandžio 2 d. būrys susidūrė su rusų pėstininkų kuopa, vykusia slopinti sukilimo Žemaitijoje ir ją sumušė. Balandžio 4 d. kartu su C. Pliaterio ir J. Horodeckio daliniais užėmė Zarasus.
Paskatinti pirmų laimėjimų sukilėlių būriai patraukė link Daugpilio, tačiau po susidūrimo su pulkininko Kapelio grenadierių-pionierių batalionu E. Pliaterytės dalinys buvo išblaškytas. Jai pavyko surinkti būrio likučius ir susijungti su C. Pliaterio daliniais. Balandžio 30 d. jie atvyko į Smilgius ir prisijungė prie Karolio Zaluskio sukilėlių korpuso. Sukilėlių vadas Emilijos nepriėmė į dalinį ir patarė grįžti į namus. E. Pliaterytė atsakė, kad nors jos jėgos menkos, tačiau, kad ir būdama moteris, ji galinti padėti vyrams kovoti už laisvę. Po to išvyko į Ukmergę ir buvo priimta į Konstantino Parčevskio vadovaujamą sukilėlių dalinį. Savo buvusio būrio likučius pavedė pusbroliui Cezariui.
1831 m. birželio—liepos mėn. Emilija vadovaudama 1-ojo pėstininkų pulko I kuopai dalyvavo mūšiuose dėl Kauno ir Šiaulių. Deja nesėkmingai — rusai užėmė šiuos miestus.
Liepos 9 d. karo tarybos pasėdyje buvo nuspręsta trauktis link Prūsijos sienos ir ten internuotis, bet Emilija Pliaterytė pareiškė kol gyva kovosianti už Tėvynę. Taip pasielgė ir dalis kitų Lietuvos sukilėlių: E. Stanevičius, J. Gruževskis, C. Pliateris.
Kartu su M. Rašanavičiūte ir pusbroliu Emilija pabandė per Užnemunę pasiekti Varšuvą ir ten toliau tęsti kovą. Ėjo miškais slapstydamiesi, daugiausia naktimis, kentėjo badą, troškulį, nuovargį. Galų gale Emiliją jėgos visai apleido, ant kojų atsivėrė žaizdos. Vis dar bandė eiti, tačiau beeidama apalpo. Cezaris ir Marija nunešė Emiliją į eigulio trobelę. Kreipėsi į artimiausią dvarininką Ignotą Ablamavičių, prašydami priglausti ligonę svetima Ščevinskaitės pavarde. Šis taip pat buvo patriotas ir priėmė grafaitę į netoliese Kapčiamiesčio esantį savo Justinavo dvarą. Cezaris su Marija pailsėję patraukė Varšuvos link. Šeimininkų globojama ir prižiūrima Emilija buvo beatsigaunanti, tačiau, sužinojusi apie galutinį sukilimo pralaimėjimą, atkrito, ir liga atsinaujino. Išsekęs organizmas nepajėgė ištverti ligos. 1831 m. gruodžio 23 d. grafaitė Emilija Pliaterytė pabaigė savo trumpą, tačiau didvyrišką gyvenimo kelią. Buvo slapta palaidota svetima pavarde Kapčiamiesčio kapinėse. Jos vaikystės dienų romantiška svajonė „numirti už Tėvynę“ išsipildė. Liko užrašyti jos žodžiai: „Kiekviename mūšyje ieškojau mirties ir dėl įgimtos meilės, kurią jaučiu Lietuvai, ir dėl noro susijungti su savo motina“.
Emilija Pliaterytė laikoma didvyre ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei Baltarusijoje.
