POETAS, KUNIGAS ANTANAS STRAZDAS (1760—1833 m.)

Tikrų A. Strazdo biografijos faktų likę labai mažai, todėl jis lietuvių literatūros istorijoje tapo pusiau legendiniu asmeniu. Poetas ir kunigas. Tiksli poeto gimimo data nėra žinoma: spėjama, kad tai 1760 m. kovo 9 diena. Poetas gimė Astrave (dabar Margėnai), Rokiškio rajone, baudžiauninko šeimoje. Vaikystėje ganė gyvulius, paaugęs padėjo tėvams. Mokėsi Kurše, paskui Kraslavos kunigų seminarijoje, iš ten persikėlė į Varnius, kur buvo įšventintas į kunigus. Kunigavo Kupiškyje, Subačiuje, Karsakiškyje, Jurgiškyje, Šimonyse, Pandėlyje. 1820 m. persikėlė į Kamajus. Nuolatinių pareigų neturėjo, gyveno iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir išsinuomotos žemės. Už „elgesį ne pagal luomo pašaukimą“ 1828 m. liepos 10 d. poeto kunigavimas suspenduotas, jis uždarytas į Pažaislio vienuolyną. Savavališkai iš jo pasitraukęs 1829 m. grįžo į Kamajus. 1833 m. mirė po ilgos ligos, palaidotas Kamajų kapinėse nešventintoje jų pusėje, kur buvo laidojami pakaruokliai (dabar — naujųjų Kamajų kapinių centrinė dalis). Vėliau, pareikalavus vyskupui, tos kapinės buvo pašventintos, o ant A. Strazdo kapo pastatytas antkapis su užrašu lenkų kalba: „Autor piešni Pulkim ant keliu ks. A. Drozdowski. Umer w 1833 r.“.

A. Strazdas rašė eiles, artimas liaudies dainoms, lietuvių ir lenkų kalbomis. Lietuvių literatūros istorijoje jis yra pripažintas tautosakos kūrybiško panaudojimo kūryboje tradicijos pradininku. Jam gyvam esant buvo išleistas tik vienas jo poezijos rinkinėlis „Giesmies Swietiszkas ir Szwintas Sudietas par Kuniga Untana Drazdawska“ (1814 m.), kuriame išspausdinti 9 jo eilėraščiai ir dvi religinės giesmės.

Nuo XIX a. iki šiol vertingiausiu A. Strazdo kūriniu yra laikoma jo giesmė — himnas „Pulkim ant kelių“. Ši giesmė pirmą kartą lietuviškai sugiedota Obeliuose ir Rokiškio bažnyčioje, vėliau paplito ir iki šiol giedama bažnyčiose. Populiari jo Velykų giesmė „Linksma diena mums nušvito“

A. Strazdas buvo spalvinga konfliktinė asmenybė. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad dėl savo charakterio, meilės neturtingiesiems ir pomėgio rėžti tiesą į akis jis nuolat buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją, o savo kilme būdamas varguomenės žmogus juo išliko iki pat mirties. Privilegijuoti priešininkai prikūrė begales prasimanymų apie jį, o vargšai jį gerbė, pripažino ir platino jo dainas. Strazdelis — Kunigas, tikras Lietuvos sąjūdininkas. Jis pačiais tamsiausiais mūsų tautos laikais žvelgė toli — žadino laisvės ilgesį, šaukė į  kovą.