Stambieji žemaitukai

Stambieji žemaitukai – naminių arklių (lot. Equus ferus caballus) lietuviška veislė. Tai unikali savo savybėmis naminių arklių veislė turinti tam tikrą genetinį potencialą, kuriuo skiriasi nuo kitose šalyse sukurtų veislių.

XIX a. intensyvėjant žemės ūkiui, atsirado stambesnių važiuojamųjų arklių poreikis. Mažas žemaituko ūgis to meto sąlygomis tapo trūkumu. Pradėjus kryžminti žemaitukus su ristūnais ir jojamaisiais žirgais buvo gaunami į grynaveislius žemaitukus panašūs, tik stambesni arkliai.

1946 m. šie arkliai buvo atskirti nuo „žemaitukų“ ir pavadinti „Rytų Lietuvos važiuojamaisiais arkliais“.

1949 m. gavo bendrą „žemaičių“ veislės arklių pavadinimą, išskiriant senąjį – „žemaitukai“ ir sustambintą tipus. Taip atsirado „stambieji žemaitukai“. Šis pavadinimas klaidino ne tik paprastus gyventojus, bet ir specialistus, tad 1995 m. profesorius Juozas S. Šveistys siūlė stambiuosius žemaitukus perpavadinti „aukštaičių arkliais“, tačiau oficialiai pavadinimas liko nepakeistas iki šių dienų.

Šie arkliai iš legendinių žemaitukų paveldėjo gražų kūno sudėjimą, ištvermingumą, ilgaamžiškumą, atsparumą ligoms, nereiklumą pašarams, ramų būdą ir darbštumą. Iš Orlovo ristūno paveldėjo risčią, didesnį ūgį, tapo dar tvirtesnis. Tai universalūs šeimos arkliai: gerai traukia žemės ūkio padargus ir vežimus, jais galima joti. Dėl gražios risčios stambieji žemaitukai imami į turistinius žygius, gražaus važiavimo konkursus, populiarūs kaimo turizmo pramogose.

Šiuo metu didžiausią bandą – apie 250 stambiųjų žemaitukų augina Lietuvos žirgyno „Sartų žirgyno“ skyrius.

Stambiųjų žemaitukų spalvos įvairuoja nuo gelsvos, bulanos su tamsia juosta nugaroje, iki tamsiai bėros, juodos. Daugumai stambiųjų žemaitukų būdingos baltos žymės – žilutės, žvaigždutės ar neplatus brūkšnys galvoje ir baltas tarpšnervis.

Nuotraukos: Vilija Visockienė