SENIEJI KRYŽIAI

XIV amžiaus pabaigoje į pagonišką Lietuvą atėjusi krikščionybė atnešė naują simbolį – kryžių. Kryžius tapo žmogaus išgyvenimų ir dvasinės būsenos liudytoju. Statydami kryžius žmonės išreiškė ne tik savo rūpesčius, maldavimus, liūdesį, prašymus, bet ir džiaugsmą, padėką. Kryžiai buvo statomi kapinėse, sodybose, pakelėse, kryžkelėse.

Šiandien kai kurie kryžiai tapo kraštovaizdžio dalimi, į kurią žvilgtelima tik akimirksniui, nors kiekvienas toks paminklas slepia konkrečią istoriją, tradiciją ir vietos žmonių atmintį.

Pakelių ir sankryžų kryžiai dažniausiai siejami su keliautojų apsauga. Šalia kelių, kuriais žmonės važiuoja į miestelį ar bažnyčią, stovintys kryžiai tarsi „palydi“ žvilgsniu ir saugo kasdienes keliones.

Lietuviškiems kryžiams būdingi augaliniai motyvai, saulutės, žvaigždės, paukščiai, kartais stilizuoti žalčiai, medžio lapai ar šakos. Šie simboliai atspindi unikalią krikščionybės ir pagoniškos pasaulėjautos sintezę.

Kryžiai su nukirstomis medžių šakomis tradicinėje lietuvių kryždirbystėje yra gilūs gyvybės ir atgimimo simboliai. Tai labai dažnas kapų kryžiaus motyvas. Nukirsta medžio šaka simbolizuoja prieš laiką nutrūkusį, jaunystėje ar staiga nupjautą žmogaus gyvenimą. Dažniausiai tokie kryžiai statyti mirusiems vaikams, netekėjusioms merginoms ar jaunuoliams atminti.