RASOS – KUPOLINĖS – JONINĖS

RASOS – KUPOLINĖS – JONINĖS

Ilgiausios dienos, trumpiausios nakties šventės turi daug pavadinimų. XIX a šaltiniuose (T. Narbutas „Lietuvių tautos istorija“, M.Valančius „Žemaičių vyskupystėje“) minima Rasos šventė. Kitas pavadinimas yra Kupolinės. „Kupoliauti“ – tai rinkti žoles saulėgrįžos metu, taip pat vaikštinėti ir dainuoti tuo pačiu metu. Tai patvirtina Dusetų vls. Midučių k. užrašyti dainos žodžiai:

„Eisim, eisim kupoliauti,

Ž emuogėlių pauogauti…

Ne tiek anis kupoliavo,

Kiek dainelių dainavo“.

Anksčiau vyravo nuomonė, kad Kupolinių pavadinimas pasiskolintas iš slavų (Ivano Kupalos šventė).

E. Šimkūnaitė šią šventę vadino Trumpės vardu – trumpiausios nakties šventė, priešingai Ilgėms – ilgiausios nakties šventė.

Krikščionybė, prisitaikiusi prie senovinių papročių, suteikė šiai šventei religinį atspalvį ir šiandien dažniausiai vadinama Joninėmis. Ilgainiui nusistovėjo ir šventės data – birželio 24 d., o visos linksmybės vyksta išvakarėse.

Ilgiausios dienos, arba trumpiausios nakties šventė turėjusi daug papročių ir tradicijų. Šiai dienai, deja, tos tradicijos eina užmarštin. Joninės tampa jaunimo pasilinksminimo švente.

Viena tikrai išlikusi tradicija –  šventės vakarą kūrenti laužą. Laužas uždegamas saulei nusileidus. Šis paprotys sietinas su pagarba Saulei. Laužui parenkama kuo aukštesnė vieta, kad kuo toliau būtų matomas. Ne vienas vyresniosios kartos gyventojas pasakys, kad anksčiau šventės vakarą laužų priskaičiuodavo virš dešimties. Pasartės apylinkėse buvo deginami ne tik laužai, bet ir ratų stebulės. Tai archaiškas paprotys. Ratų stebulę prikišdavo degute išmirkytų šiaudų ar skudurų, pritvirtindavo prie aukštos karties ir iškeldavo. Kai kuriuose kaimuose laužų net nekurdavo, bet stebulę – visuomet. Aplink stebulę ar laužą visi šokdavo ir linksminosi.

Kupolinių naktis – burtų naktis ir ji priklausė merginoms. Nuo seno vietinių tikima, kad šios nakties burtai išsipildo. Dažniausiai burtai buvo siejami su vedybomis. Populiariausias būrimas – su vainikėliais. Vainikėlius plukdydavo ir jei plaukdami susiglaus – bus metai poringi. Burdavosi ir taip: nupina mergina 9 vainikus, vieną sau paskiria, o kitiems priskiria vaikinų vardus. Paleidžia vandenin tuos vainikus, kai nieks nemato  ir laukia. Prie kurio vainiko prisiglaus josios vainikas, už to ir ištekės.

Saulė šiuo metu pasiekia didžiausią savo galią, todėl labai svarbu buvo prisirinkti vaistažolių.

Kriaunų apylinkėse būta daug pasakojimų apie moterų raganų veiklą Joninių naktį. Buvo tikima, kad Joninių rytą negalima anksti ginti laukan karvių. Reikia laukti, kol saulė patekės. Buvo moterų, kurios gali nužiūrėti ir „atimti“ karvėms pieną. Kai saulė pateka – burtai išnyksta.

Visuomenės veikėjas, kraštotyrininkas Domas Šidlauskas – Visuomis yra rašęs, kad Joninių naktį nevalia maudytis, nes tuo metu maudosi laumės. Tai vėl liudija, kad saulė turi didelę galią.

Joninių vakarą visada pagerbdavo varduvininkus. Birželio 23-iosios vakare Jonams duris papuošdavo vainikais. Tai buvo didžiausias pagerbimas. Vainiką pindavo iš ąžuolo, dar prikaišydavo žydinčių bijūnų. Buvo stengiamasi, kad kalant vainiką nepamatytų šeimininkai. Yra išlikę pasakojimų, kad vainikus pindavo iš berželių.

Dar vienas įdomus šių apylinkių Kupolinių paprotys – krėsti „zbitkus“, t.y. trumpiausią vasaros naktį išdarinėti nepiktus pokštus: užkimšti kaminą, užremti padargais duris, iškratyti kupetose sukrautą šieną ir kt. Ir žmonės dėl tokių pokštų nepykdavę. Pokštus krėsdavo jaunuoliai.

Kupolinės su visais aprašytais papročiais Sartų pakrančių kaimuose buvo švenčiamos iki Antrojo pasaulinio karo. Po karo papročiai atgijo, tačiau jų buvo prisimenama vis mažiau. Džiugu, kad šiandien dar kuriame laužus ar stebules, dainuojam ir šokam, sveikinam varduvininkus ir nupinam vainiką. O vainikas – tai ratas, kuris simbolizuoja gyvenimo ciklą. Tai ratas – saugumo ir darnos simbolis. Visos negandos, blogybės ir dirgikliai lieka išorėje, o rate pasilieka tik gera energija ir ramybė.

Švęskime ir nepamirškim savo krašto papročių!

 

Straipsnis parengtas pagal Lietuvos valsčiai serijos knygą „Obeliai. Kriaunos“. 2009

Klaudijaus Driskiaus nuotraukose:

Rasos prie Sartų 1983 m.

Rasos prie Sartų 1988 m.

Rasos prie Sartų 2020 m.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *