SENTIKIŲ TRADICIJOS IR PAPROČIAI

Sartų krašto sentikiai, XX a. 4 dešimtmetis, Agafijos Pčiolinos archyvas

Sentikių religinė bendruomenė – viena seniausių religinių bendruomenių Lietuvoje.

Istorinių šaltinių teigimu, 1710 metais Girelėje – Sartų ežero pusiasalyje (Puščioje – taip ši vietovė vadinama sentikių metraščiuose) buvo pastatyti pirmieji Lietuvoje sentikių maldos namai. 1819 metais sentikių maldos namai iš Girelės perkelti į gretimą Bobriškį, kur tebestovi ir šiandien. 2019 m. Lietuvos valstybės rūpesčiu buvo restauruoti. Šiandien jie neveikiantys, tačiau prie jų užsuka nemažai keliautojų.

Sartų pusiasalio kaimai – Bobriškis, Rupetos, Kriugiškis, Stirniškis ir šalia esantis Stravų kaimas – buvo tankiai apgyvendinti sentikių. Šiandien jie liko apytuščiai: nebeliko senųjų gyventojų, o jaunesnieji išvažiavo iš gimtųjų vietų. Tik kraštotyrininkų surinktuose pasakojimuose atgyja šios religinės bendruomenės tradicijos, papročiai ir apeigos arba apie tradicijų laikymąsi savo prisiminimais dalijasi likę vietiniai gyventojai.

Sentikių papročiai daugumai gali atrodyti labai keisti.

Anksčiau vien tik išvaizdos reikalavimai sentikius išskirdavo iš kitų religijų atstovų. Sentikiui buvo būtina auginti barzdą. Be barzdos gali nelaidoti – yra kalbėję vyresnieji kaimų gyventojai. Vėliau šio draudimo buvo nepaisoma. Moterims negalima buvo kirpti, dažyti plaukų, visada reikėjo dėvėti skarą. Maldos namuose – ne ryšėti, o būti susisegus po kaklu. Moterys dėvėjo marškinius ilgomis rankovėmis ir ilgus sijonus ar sarafanus.

Rūkyti ir gerti stiprius alkoholinius gėrimus – irgi nevalia. Tai buvo laikoma didžia nuodėme. Dažnas prisimena prie sentikių namų šulinio pririštą puodelį. Šį puodelį vietiniai vadindavo „pagannaja kružka“ ir jis skirtas prašalaičiui, norinčiam atsigerti vandens. Net namuose kiekvienas valgė iš savo indų. Svečiams buvo skirti kiti indai.

Sentikių tikėjimas draudė tikėti sapnais, burtais. Sakydavo ,,Bez voli božjei i volos s golovy ne upodiot”. Nuo visų negalių, ligų padėdavo maldos. Sentikiai į pirtį eidavo šeštadieniais. Išsiprausti būtinai turėdavo, kol nusileis saulė. Sentikiai vieni kitus vadino vardais, tėvavardžiais. Savo šventiką vadino ,,batiuška” arba „nastavnik“.

Pati didžiausia šventė yra Velykos. Prieš ją sentikiai laikosi pasninko. Prieš šventę kūrena pirtį ketvirtadienį, jį vadindavo švariuoju ketvirtadieniu. Pirtyje prausdavosi visa šeima kartu.

Vaikus krikštijo pagal savo tradicijas. Naujagimiai iki mėnesio krikštijami nardinant juos į ežero vandenį. Ir nesvarbu – žiema ar vasara, vaikas – triskart iki pat pakaušio panardinamas. „Jei bus krikštijama vėliau, vaikas gali gauti „priemetį“ (išgąstį)“ – teigė viena pašnekovė.

Tuoktis ir kelti vestuves pagal sentikių tikėjimą buvo galima tik su savo religijos išpažinėjais. Vestuvės prasidėdavo sekmadienį. Jaunosios tėvai į jaunojo pusę nevažiuodavo. Po savaitės jaunieji važiuodavo į sugrįžtuves (,,nachlebiny”). Jaunamartė kepdavo pyragus, kuriais vaišindavo svečius.

Ilgiausiai išsilaikė laidotuvių tradicijos. Prie mirusiojo buvo meldžiamasi 3 paras. Sentikiai laidojami tik kojomis į rytus. Karstas visada apdengiamas drobule. Paminklai statomi ne galvūgalyje, bet kojų gale. Kasmet birželio mėnesį sentikiai švenčia Sekminių (Troica) šventę. Ryte meldžiamasi Bobriškio maldos namuose. Po to renkamasi į sentikių kapines Stirniškio ir Stravų kaimuose. Lietuvoje, taip pat Latvijoje gyvenantys sentikių giminės, artimieji lanko savo mirusiųjų kapus, prie kurių daug meldžiamasi, giedamos senosios giesmės.

NUOTRAUKOS: iš Agafijos Pčiolinos, Manefos Zariankinos, Klaudijaus Driskiaus archyvų.

Medžiaga parengta pagal „Lietuvos valsčiai“ serijos knygą „Obeliai. Kriaunos“ (leidykla „Versmė“: 1998 (1 leidimas, 2009 (2 leidimas) ir gyventojų pasakojimus.