Archeologinės vertybės

MORKŪNŲ PILIAKALNIS

300 m į P nuo kelio Dusetos—Aviliai yra „Piliakalniu“ vadinama nuo seno ariama nedidelė kūgio formos kalvelė. Aikštelė apvali, 12 m skersmens, 0,5 m iškiliu viduriu. PR ir PV šlaituose, 2—4 m žemiau aikštelės yra trikampė 12 m ilgio terasa. Šlaitai nuolaidūs, 7—8 m aukščio. Kalva labai apardyta arimų, aikštelė dirvonuoja, kultūrinio sluoksnio nepastebėta. Pasakojama, jog kalvelėje palaidoti milžinai. Kokių nors radinių šioje kalvoje nerasta. Piliakalnis datuojamas I t. pr. Kr.—I t. pr.

1949 ir 1972 metais piliakalnį tyrinėjo Lietuvos Istorijos instituto darbuotojai, o 1976 ir 1985 metais — Mokslinės metodinės tarybos archeologai.

1994 metais nustatytos piliakalnio teritorijos ir apsaugos zonos plotas 0,80 ha.

Akmeniniai kirvukai

• 1964 m. R. Gaulytė Dusetų muziejui perdavė akmeninį kirvelį, rastą Morkūnų kaimo laukuose. Inventorinėje knygoje jis apibūdinamas maždaug taip: „Akmeninis kirvukas. Darbas grubus, nešlifuotas, be jokių apdailinimų. Yra skylė kotui. Ilg. — 13 cm. Smailasis kirvuko galas nuskilęs“. Tarp muziejuje saugomų kirvelių su pasimetusia metrika taip apibūdinto dirbinio surasti nepavyko (DM eil.Nr.12, s.inv.Nr.11).
• 1980 m. Zita Vidrickaitė Dusetų muziejui padovanojo akmeninį kirvelį su skyle kotui, rastą Morkūnų kaime. Inventorinėje knygoje jis apibūdinamas maždaug taip: „Akmeninio kirvuko nuolauža, akmuo nešlifuotas, lūžusi per skylę kotui. Gražios formos, ašmenys nudilę, neaiškūs“. Tarp muziejuje saugomų kirvelių su pasimetusia metrika taip apibūdinto dirbinio išskirti nepavyko. (DM eil.Nr.36, s.inv.Nr.449.).
• Dar vienas kirvelis, kuris taip pat galėtų būti iš Morkūnų apylinkių ir, galbūt, turėti ryšio su Morkūnų piliakalniu — Vabolių kaimo laukuose rasta akmeninio dirbinio nuolauža: 5,7 cm ilgio dailaus akmeninio su skyle kotui kirvio ašmenų dalis. Į Dusetų muziejų pristatyta 1962 metais (DM eil.Nr.3, s.inv.nr.3) (pav.)

MARCIŪNIŠKIŲ PILIAKALNIS

Piliakalnis dar vadinamas Palatviškio sala, yra apie 300 m į pietus nuo Marciūniškių kaimo, Latviškio ežero pietrytiniame krante, prie Meletinėlės upelio žiočių, į šiaurės vakarus nuo kelio Dusetos—Aviliai. Tai eglynu apaugusi ežero pakrantės kalva. V jos pusėje — Latviškio ežeras, P — Malatinės (Malatinėlės) upelis, iš kitų pusių — pelkė, vadinta Vabolių ar Jameikių (pagal kaimų, kuriems jos priklausė pavadinimus) balomis. Piliakalnio šlaitai nuolaidūs apie 7 m aukščio. Aikštelė ovali, pailga R—V kryptimi, 30×16 m dydžio, iki 1 m iškilusiu viršumi. V šlaite, 2 m žemiau aikštelės yra 2 m pločio terasa, užsibaigianti silpnai eroduojančiu iki 3 m aukščio stačiu šlaitu į ežerą.

„Palataviškio sala“ ir joje aptikti radiniai buvo aptikti ir aprašyti Dusetų „Pavasario“ kuopos kraštotyros būrelio vadovo Antano Mažiulio. Apie 1937 metus ariant rasti keli akmeniniai kirveliai su skyle penčiai, įtveriamasis kirvelis, puodų šukių ir geležies gargažių. Prie piliakalnio taip pat rastos akmeninės girnos.

To paties A. Mažiulio duomenimis į P nuo Palatviškio Salos piliakalnio vedusi kūlgrinda. Vietiniai gyventojai tokios negirdėję, jos vietos nežino. Dabar piliakalnis prieinamas iš ŠR pusės.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr.—I t. pr.

PAKAČINĖS (DEMBŲ) PILIAKALNIS

Pakačinės piliakalnis, dar žinomas ir Dembų vardu, yra Antazavės šile, į P nuo Pakačinės kaimo ir į R nuo Dembų vienkiemio. Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Aikštelė apskrita, 35 m skersmens, per 0,5 m iškiliu viduriu. Šlaitai statūs, 10—11 m aukščio, Š šlaitas — tik 3,5 m aukščio. Š pašlaitėje, 2 m žemiau aikštelės iškastas 20 m ilgio, 6 m pločio, 1 m gylio griovys, už kurio supiltas 0,5 m aukščio, 4 m pločio pylimas. Už jo iškastas antras 2,5 m pločio, 0,2 m gylio griovys. ŠV šlaite, 2 m žemiau griovio yra trikampė 21 m ilgio ir 20 m pločio terasa.

1933 m. P. Tarasenka aikštelės V pakraštyje ištyrė kelias perkasas (30 m² plotą), aptiko iki 1,5 m storio kultūrinį sluoksnį. Jame rasti akmeniniai įtveriamasis ir su skyle kotui kirveliai, akmeninis galąstuvas, kaulinė yla, adiklis, smeigtukas, o taip pat keramikos. Daugiausiai rasta šukių brūkšniuotu (63 vnt.), kiek mažiau lygiu (46 vnt.), bei 3 šukės grublėtu paviršiumi. Piliakalnyje rasta geležies gargažių ir gyvulių kaulų.

Piliakalnis datuojamas I t. pr Kr.—I t. po Kr. viduriu.

Piliakalnis pritaikytas lankymui, įrengti mediniai laiptai.

Piliakalnio pritaikymas neįgaliesiems: galima apžvelgti iš aikštelės, nelipant laiptais.

VELIKUŠKIŲ (I) PILIAKALNIS IR JO PAPĖDĖS GYVENVIETĖ

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Sartų ežero Bradesių (kitaip — Stintinės) įlankos P krante. Aikštelė ovali, pailga ŠR—PV kryptimi, 48×26 m dydžio. Jos Š krašte supiltas 0,4 m aukščio ir 2,5 m pločio pylimas. Šlaitai statūs, 18—19 m aukščio, tik PV šlaitas nuo aukštumos pusės — vos 4 m aukščio.

PV—ŠR šlaituose piliakalnis buvo apjuostas keliomis griovių linijomis, aptiktomis tyrinėjimų metu. 5 m žemiau aikštelės iškastas 2 m pločio, 0,3 m gylio griovys, 1,5 m žemiau jo — antras 2,5 m pločio ir 1 m gylio griovys, toliau — trečias 4 m pločio, 0,8 m gylio griovys, dar toliau — ketvirto 2 m pločio, 0,3 m gylio griovio liekanos.

P ir R papėdėje yra 1,5 ha papėdės gyvenvietė, tyrinėta kartu su piliakalniu 1933 m. Ištirta apie 164 m². Joje rastas žalvarinis žiedas, įvija, stiklo karolis, molinis verpstukas, t.p. keramikos: šukių brūkšniuotu, lygiu, grublėtu paviršiumi bei žiestų indų fragmentų.

1933 m. P. Tarasenka ištyrė PV aikštelės dalį, padarė net 9 PV—R šlaitų pjūvius, iš viso ištirdamas apie 1400 m². Aikštelėje rastas iki 80 cm storio kultūrinis sluoksnis. Jame aptiktus židinius tyrinėtojas interpretavo kaip degintinius kapus, kas davė pagrindo išplėtoti hipotezę apie apeiginę piliakalnio paskirtį. Kultūriniame sluoksnyje rasta dažnai piliakalniuose aptinkamų kaulinių adiklių ir smeigtukų, molinių verpstukų, geležinių peilių, peilių—pjautuvėlių, ylų, smeigtukų, akmeninių galąstuvų, bei rečiau pasitaikančių ietigalių, kabliukas, žalvarinių kabučių, sidabrinės antkaklės fragmentas, šukų apkaustai. Gausu gyvulių kaulų bei sudegusių grūdų. Surinkta didelė keramikos kolekcija. Tai lipdytų puodų šukės brūkšniuotu, lygiu, gludintu, grublėtu paviršiumi, apžiestų indų fragmentai.

Aikštelės P pusėje rasti 2-jų vyrų griaučiai (vienas užgriuvęs ant kito), datuojami XIII a. Manoma, jog tai medinės pilaitės užpuolimo metu žuvę kariai.

Piliakalnis datuojamas I t. pr. Kr.—XIII a.

VELIKUŠKIŲ (II) PILIAKALNIS, VADINAMAS SALA, IR JO PAPĖDĖS GYVENVIETĖ

Piliakalnis yra 1,4 km į PR nuo Velikuškių piliakalnio I. Jis įrengtas Sartų ežero Bradesių (kitaip — Stintinės) įlankos R galo (Ploto) PR krante, sąsmaukoje tarp įlankos ir Zalvės ežero esančioje kalvoje, Zalvės upelio kairiajame krante. Šlaitai statūs, 20—25 m aukščio. Aikštelė netaisyklingo keturkampio formos, pailga ŠV—PR kryptimi, 150×73 m dydžio. Joje ryškus kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta akmeninių kirvių, lygios keramikos, geležies gargažių, gyvulių kaulų. ŠV papėdėje yra 1 ha dydžio papėdės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas I t. pr. Kr.—I t. po Kr.

1929 m. į šias apylinkes buvo atsikėlęs gyventi Domas Šidlauskas — Visuomis, Lietuvoje turėjęs apie kelis šimtus jo išpažįstamos religijos — visuomybės pasekėjų. „Saloje“ jis ketinęs įsteigti Romuvos šventyklą, o Velikuškių, Bradesių, Pakačinės, Marimonto, Zaduojos ir Pazaduojės kaimų apylinkėse — kurortą. Šias vietoves vietos gyventojai taip ir vadino — Visuomio Romuvos kurortu. 1963 m. piliakalnio PR šlaitas buvo nukastas tiesinant Dusetų—Obelių kelią.

Piliakalnis pritaikytas lankymui, įrengti mediniai laiptai.

Piliakalnio pritaikymas neįgaliesiems: galima apžvelgti iš aikštelės, nelipant laiptais.

DĖMESIO! laiptai į piliaklnį prastos būklės, lipdami būkite atsargūs!

BRADESIŲ PILIAKALNIS

Kalva, dar žinoma Tilteliamiškio vardu, yra 0,5 km į Š nuo Velikuškių piliakalnio, priešingame nei pastarasis Sartų ežero įlankos — Stintinės krante, 100 m į Š nuo kranto, aukštumos kyšulyje, esančiame 5—6 m žemiau aukštumos viršaus. Aikštelė ovali pailga Š—P kryptimi, 26×18 m, 1 m iškiliu viduriu. Šlaitai natūralūs: Š šlaitas nuolaidus, vos 1,5 m aukščio, kiti statūs, iki 13—14 m aukščio.

Piliakalnis buvo aprašytas P. Tarasenkos, kelis kartus žvalgytas Lietuvos istorijos instituto (1949 ir 1972 m.). Šių žvalgymų pagrindu jis įtrauktas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą ir Lietuvos TSR archeologijos atlasą kaip piliakalnis. Apsilankymų metu kultūrinio sluoksnio nepastebėta. Todėl išbraukus iš archeologijos objektų sąrašo, į kultūros vertybių registrą vėl įrašytas kaip istorinis — mitologinis objektas. Bradesių piliakalnis įtrauktas į naujausią Lietuvos paminklų atlasą. Datuojamas I t. pr. Kr. pab.—I tūkst.

MIELĖNŲ PILIAKALNIS IR JO PAPĖDĖS GYVENVIETĖ

Piliakalnis, dar žinomas Piliakalnio arba Bajorų vardu, yra 1 km į P—PR nuo Dusetų—Obelių kelio kryžkelės su keliu į Bajorus, 0,7 km į V nuo Keležerio ežero ir 0,4 km į P nuo Ratuokliškio ežero. Iš V ir ŠV piliakalnį supa pelkėta dauba, P—PV – įlomė, P—PR – upelis, Š—ŠR — Obelių—Dusetų kelias, už kurio tęsiasi aukštumos ir Mičiūnų piliakalnis jose.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga ŠR—PV kryptimi, 30×26 m dydžio. Piliakalnis buvęs apjuostas 2 grioviais ir pylimais šlaituose, iš kurių belikę tik terasos, geriausiai matomos P šlaite: 3 m žemiau aikštelės yra 10 m pločio terasa; 3 m žemiau jos yra antra 8 m pločio terasa, nuolaidėjanti į išorę per 1,5 m. Šlaitai statūs, 23 m aukščio, išskyrus žemą 2—3 m aukščio ŠR šlaitą.

Į ŠR nuo piliakalnio esančioje aukštumoje, 0,5 ha plote buvo papėdės gyvenvietė. Ji tęsėsi 300 m į ŠR nuo piliakalnio, iki jau Mičiūnų kaime esančio ožnugario, irgi vadinamo piliakalniu arba Milžino kapu. Gyvenvietė labai suardyta 1962 m. tiesiant Obelių—Dusetų plentą.

1933 m. P. Tarasenka aikštelės Š pakraštyje ir šlaite ištyrė 40m² dydžio plotą. Aikštelės pakraščiuose kultūrinis sluoksnis siekė 0,6—1,8 m storį. Paaiškėjo, jog ŠR pašlaitėje nuo likusios kalvos dalies piliakalnis buvęs atskirtas 2 m gylio ir 6 m pločio dabar visiškai užslinkusiu grioviu. Radinių nedaug, jie neįvairūs: akmeninis 7,4 cm ilgio keturkampio skersinio pjūvio įtveriamasis kirvis su 4,8 cm pločio ašmenimis, kito kirvio fragmentas, kaulinio dirbinio fragmentas, galąstuvas, šlakas, gyvulių kaulai. Rytinėje pašlaitėje rastos akmeninės trinamosios girnos. Daugiausiai rasta brūkšniuotos keramikos (65 vnt. arba 62%), taip pat keramikos grublėtu (24 vnt. arba 23%) ir lygiu (16 vnt. arba 15%) paviršiumi.

Pagal rastuosius dirbinius piliakalnis datuojamas I t. pr. Kr.—I t. viduriu.

PAKERIŲ SENKAPIAI

Pakerių senkapis 300 m į R nuo kelio Dusetos—Antazavė, 0,25 km į Š nuo Zaduojos (Ilgašilio) upelio ištakų iš Čiauno ežero, Pakerių  „Šilelyje“, 0,15 km į R nuo Zaduojos (Ilgašilio) upelio, aukštumos, besileidžiančios į pelkėtą Čiauno ežero Š krantą, P pakraštyje, nežymioje smėlingoje pakilumoje.

Apie 1934—1935 m. Kupiškio policijos viršininkas informavo, jog kasant bulves Pakerių kaimo Rūros vienkiemyje, priklausančiame Marijonai Kuzmienei (dalis senkapio priklausė B. Šukiui, Vildžiūniškių vnk.), aptikta „….žalvarinių grandžių, šalmų liekanų, įvairių žalvarinių karių aprangai papuošalų ir žmonių griaučių, griaučiai randami suguldyti eilėmis ir ant kai kurių kaukolių randama žalvarinių lankelių visaip išgraviruotų“.

Pakerių kaimo apylinkėse, t.y. į šiaurę nuo Vyko ir Čiauno ežero yra kelios vietos, kuriose minima radus žmonių kaulų ir radinių. Todėl kurį laiką gyventojai, nurodydami senkapio vietą klydo.

Senkapis greičiausiai bus XVI—XVII a.

KAVOLIŲ SENKAPIS

Senkapis, vadinamas Kapų Ščiūriu yra Kavolių Šilelyje, Alkos kampe, Sartų ežero P pakrantėje, 0,3 km į Š nuo kelio Jūžintai—Dusetos. Senkapis įrengtas pakilesnėje žemės vietoje, jo Š dalis nuslinkusi ir tebeslenkanti į vandenį. Anksčiau, esant aukštesniam vandens lygiui senkapis buvo intensyviai plaunamas, tuomet ir rasta  žmonių kaulų ir įvairių radinių: „aprangos papuošalų ir geležinių kardų bei durklų ir keramikos išdirbinių“. Senkapis galėtų būti datuojamas XVI—XVII a.

Iš Kavolių kaimo 1956 metais į Dusetų muziejų pristatytas akmeninis darbo kirvis. Kirvelis su skyle kotui, 11 cm ilgio, 6 cm pločio ašmenimis.

RIŠKONIŲ SENKAPIAI

Senkapis, vadinamas Kapelių vardu, yra Riškonių kaimo šiaurės rytinėje dalyje, apie 0,5 km į pietryčius nuo Šventosios ir Žiogelės upių santakos, 450 m į šiaurės vakarus nuo Salinio ežero šiaurinio kranto, apie 100 m į pietryčius nuo kelio Vosgėliai—Bileišiai.

Senkapis yra 4—5 m aukščio kalvoje. Jo šiaurinis ir pietinis pakraščiai apardyti. XX a. pradžioje jame rasta žmonių kaulų, kaukolių, degėsių sluoksnis, įvairių dirbinių. Radiniai neišliko.

1975 metais senkapį tyrinėjo Mokslinės metodinės tarybos archeologai.

1994 metais nustatytos senkapio teritorijos ir apsaugos zonos plotas 0,27 ha.

ŽIŪKELIŠKIŲ SENKAPIAI

1935 m. duomenimis, kuriuos suteikė anketą žemės vardynui užpildęs mokytojas Mykolas Čiplys, į Š nuo Žiūkeliškių kaimo, prie Limino ežero ir Šventosios upės kampo, Margeliais vadinamoje vietovėje  seniau rasta akmeninių kirvukų, su pelenais puodų, akmenų. Nacionaliniame muziejuje saugomas 17,5 cm ilgio laivinis kovos kirvis, maždaug 5 cm dydžio ašmenimis.

1970 m. apsilankius buvo papildyta, jog „lygioje ariamoje dirvoje dar prieš I pasaulinį karą vietos gyventojas Petras Žiukelis išarė akmeninį laivinį kovos kirvį ir aptiko iš molio plūktą nedidelę aikštelę, virš kurios buvęs akmenų grindinys. Taip pat ten buvo aptiktas ir molinis puodas su pelenais bei kažkokių monetų“. Deja, konkrečiau minima vietovė nelokalizuota. Neaiškus ir jos pobūdis. Buvo saugomas kaip senkapis, nors senkapiui vieta kiek nebūdinga nei topografiniu (žema vieta), nei žemės struktūros požiūriu (šlynas, dumblas). Be to, tiek 1935 m. informacijoje, tiek 1970 m. ataskaitoje nurodoma netoliese buvus galimą senkapio/senų kapinaičių vietą: „Netoli minėtos vietos, dešiniojo Šventosios kranto viršutinėje terasoje yra mišku apaugusi kalva, iš kurios imant žvyrą buvo aptikta kaulų“. Objektas į naujai išaiškinamų paminklų sąrašą įtrauktas kaip Žiūkeliškių senkapiai.