ARCHITEKTŪROS VERTYBĖS

DUSETŲ ŠVČ. TREJYBĖS BAŽNYČIA IR VARPINĖ


1530 m. Drohičino seniūnas ir Slanimo valdovas Jonas Radvila Švč. Trejybės, Švč. M. Marijos Snieginės, Šv. Kryžiaus, Devynių tūkstančių kareivių ir kitų šventųjų garbei pastatė medinę bažnyčią.

1744 m. Dusetų dvaro valdytojas, grafas Jonas Liudvikas Pliateris ją perstatė. Pastatas buvo medinis, kertuotas, su dviem aukštais bokštais. Viduje buvo įrengti 6 altoriai, kurie vėliau buvo papuošti gausiomis dusetiškio Leonardo Gogelio darbo medžio skulptūromis. Altorių paveikslai tapyti italų dailininkų. Tuo pačiu metu buvo pastatyta barokinė mūrinė keturių aukštų varpinė, kurios pirmame aukšte buvo įrengta Šv. Kryžiaus koplyčia su altoriumi (varpinė įtraukta į saugotinų paminklų registrą). Dusetų bažnyčia buvo vienas iš lietuvybės židinių lenkų okupacijos laikotarpiu. Dabartinė mūrinė bažnyčia statyta 1886—1888 metais klebono Antano Rumševičiaus pastangomis. Pastatas — neoromaninio stiliaus, su eklektiškais nukrypimais. Viduje trys navos su skliautais, trys plytiniai altoriai. Juose yra dalis senųjų L. Gogelio skulptūrų. 1930 m. bažnyčią dekoravo Vladas Čižauskas iš Šiaulių.

Dusetų bažnyčioje yra vienas istorinis (vargonai) ir penki dailės paminklai: centrinis altorius, sakykla, du kilnojami altorėliai ir paveikslas „Marija su kūdikiu“. Vargonai buvo įrengti XIX a. pabaigoje, romantiniai. Meistras nežinomas, manoma, kad 1886 m. pastačius bažnyčią, vargonus įrengęs vokiečių meistras. Medinis centrinis altorius, įrengtas XIX a. 2-oje pusėje, turi pereinamųjų iš baroko į klasicizmą stiliaus bruožų. Altorius dekoratyvus, pasižymintis architektūrinių formų ir jame esančių skulptūrų darna. Paveikslas „Marija su kūdikiu“ nutapytas aliejiniais dažais ant drobės, užklijuotos ant medžio, su kalstyto metalo aptaisais, kurie dengia drabužius ir foną. Aptaisai sukurti XVIII a. pirmoje pusėje ir yra nevienalaikiai su tapytu kūriniu. 1746 m. grafai Pliateriai padovanojo juos Dusetų bažnyčiai.

Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios varpinė yra architektūros paminklas. Pastatyta tuo pat metu kaip bažnyčia, XVIII a. viduryje. Ji keturių aukštų, jos pirmajame aukšte kadaise buvo įrengta Šv. Kryžiaus koplyčia, per 1831 metų sukilimą Lietuvoje sukilėliai čia slėpė savo ginklus. 1885—1886 m. varpinė laikiniai buvo virtusi bažnytėle.




ANTAZAVĖS BAŽNYČIA, VARTAI IR VARPINĖ


1794 m. Antazavės miestelio viduryje buvo pastatyta medinė bažnyčia ir jai suteiktas Dievo Apvaizdos titulas. Jos statybą finansavo bei ja rūpinosi Antazavės dvaro savininkė grafienė Kunigunda Valavičiūtė-Pliaterienė. Bažnyčia turi baroko architektūros bruožų, bazilikinė, kryžminio plano, dvibokštė. Vidus trijų navų, trys altoriai yra vėlyvojo baroko stiliaus. Įdomūs vargonai bei centrinis bažnyčios altorius, kurio viduryje įkomponuotas kryžius su prikalta, mirusį Kristų vaizduojančia figūra. Nukryžiuotasis išskobtas iš medžio. Kryžiaus šonuose stovi originalios apaštalų šv. Petro ir šv. Povilo medžio skulptūros.

Bažnyčioje yra du taikomosios dailės kūriniai: priesieninis metalinis indas rankoms plauti (XVIII a.) ir kilnojamas medinis altorėlis (XIX a.). Kairėje presbiterijos pusėje yra išraiškinga Šv. Jono Nepomuko medinė skulptūra.

Bažnyčia, varpinė ir vartai — vietinės reikšmės architektūros paminklai.

Varpinė ir vartai statyti 1889 m. Varpinė — trijų aukštų, į viršų siaurėjanti. Du apatiniai aukštai — akmens ir kalkių mūro, trečiasis aukštas — mūrinis su atviromis angomis. Šventoriaus vartai — akmens ir plytų mūro, barokinio stiliaus. Vartuose — trys ažūriniai metalo varteliai, padaryti nagingo kalvio.











ANTAZAVĖS DVARO SODYBA





Antazavė įsikūrus ant šiaurinio Zalvės ežero kranto ir jos pavadinimas kilęs nuo šio ežero vardo. Pirmą kartą vietovė paminėta 1560 m. Antazavė įėjo į Dusetų dvaro valdų sudėtį ir XVI—XVII a. priklausė Kristupui ir Jonui Radviloms. 1669 m. mirė paskutinis Radvilų šakos atstovas — Boguslavas Radvila. 1686 m. tuometiniai dvaro savinininkai Tyzenhauzai Dusetų dvarą (Didžiadvario) su Antazavės palivarku pardavė Jonui Andriui Pliateriui ir jo žmonai Liudvikai Marijai Pliaterienei. 1729 m. Antazavės palivarkas, jau kaip atskira dvaro valda, kuri pradėjo tvarkytis savarankiškai, atiteko Aleksandrui Konstantinui Pliateriui. Manytina, jog jis ir buvo Antazavės rezidencinio medinio dvaro įkūrėjas ir savo dvarą pavadino Zalva. Nuo 1783 m. dvaras atiteko Liudvikui Pliateriui ir jo žmonai Kunigundai Valavičaitei-Pliaterienei. Jų dėka pastatyti mūriniai dvaro rūmai, dvi oficinos, bažnyčia, klebonija, špitolė, užeigos namai ir miestelis. Dvaro istorija susijusi su 1831 metų sukilimo dalyve Emilija Pliateryte. Čia ji kovo 25 dieną pasirašė pareiškimą, kuriame pranešė apie savo sprendimą prisidėti prie sukilėlių. Ji su giminaičiu Cezariu iš Dusetų dvaro rengėsi 1831 m. sukilimui. Dalgiai buvo perkalami į durtuvus, liejami šoviniai, pagamintos dvi mechaninės patrankos.1843 m. mirė Kunigunda Pliaterienė ir dvaras perėjo vyriausiajam sūnui Kasparui Pliateriui ir jo žmonai Bogumilai Vereščinskaitei. Jos rūpesčiu 1838—1839 m. pastatyti iki šių dienų išlikę svirnas, tvartas, klojimas.

Kaizerinei Vokietijai okupavus Lietuvą, 1915 m. dvare vokiečiai įkūrė komendantūrą, iš dvaro reikalavo maisto produktų, pašarų arkliams. 1925 m. rūmai remontuoti, dekoruoti rūmų kambariai. 1936 m. dalis dvaro archyvo išvežta į Lenkiją (tuo rūpinosi arkivyskupas Eduardas Roppas (von Ropp)). 1941 m. birželio 14 d. Elžbieta Franciška ir vyras Mikalojus Voinarovskiai buvo ištremti į Tomsko srities Bakčaro rajono Sabilinskos kaimą. Tuo tarpu dvaras — išgrobstytas, rasti dokumentai sudeginti, gausi biblioteka, spintos išvežtos į Sankt Peterburgą. 1949 m. po rūmų rekonstrukcijos įkurti vaikų globos namai. 1961 m. dvaro rūmuose įrengta internatinė mokykla. 2012 m. parengti ir pradėti įgyvendinti rūmų stogo ir fasadų tvarkybos darbų projektai.










BOBRIŠKIO SENTIKIŲ CERKVĖ

   Įdomus medinio kultūros paveldo objektas, esantis 1 km atstumu nuo Kriaunų kaimo, kitame Sartų ežero krante. Ši cerkvė buvo viena svarbiausių sentikių tikybos centrų nuo XIX a. pradžios, kai buvo uždarytos visos kitos cerkvės. 1819 metais Girelės cerkvę uždarius, ši perkelta į Bobriškį. Caro valdžiai suintensyvinus sentikių persekiojimą tai buvo vienas didžiausių tikinčiųjų traukos centrų Šiaurės Lietuvoje. Tiksli cerkvės pastatymo data nėra aiški, tačiau žinoma, kad ji jau stovėjo XIX a. vid. Cerkvės architektūra — būdinga Šiaurės Rusijos barokinių medinių cerkvių architektūrai, tačiau, neabejotinai, turinti ir vietos liaudies tradicijų.





TARNAVOS DVARO SODYBOS FRAGMENTAI




Ant Rašų ežero kranto esantis Tarnavos dvaras XVI a. priklausė kunigaikščiams Astikams. Tada rūmai buvo kitoje vietoje ir vadinosi Jūžintų dvaru. Trakų kaštelionas Grigas Astikas už ryšius su Maskva Stepono Batoro įsakymu buvo įkalintas Vilniuje, o jo turtai, tarp jų ir Jūžintai, buvo konfiskuoti. Taip dvaras atiteko Zbarskių giminei. Jūžintų dvaras, valsčius ir bažnyčia minimi 1695 m. Ukmergės miesto teismo aktuose, yra įrašų, kad 1569 m. Jūžintuose buvo smuklė, užvažiuojamieji namai, arklidės.
   Po 1685 m. gaisro atstatytas medinis dvaras ir jo turtai 1760 m. atiteko Livonijos raštinininkui ir pakamariui Mykolui Vaisenhofui (1715—1789) kaip Gedeono Rajecko dukros Teresės Rajeckaitės kraitis. Mykolo ir jo antrosios žmonos sūnus Pranciškus (Franciszek Weyssenhoff, 1781—1855), kuris buvo Ukmergės bajorų maršalas, masonų organizacijos narys, nutarė perkelti dvarą iš Južintų prie Rašų ežero. Taip įkurtas Tarnavos dvaras, kurio statybos baigtos apie 1858 m. po Pranciškaus mirties. Po Pranciškaus mirties dvarą valdė dar keturios Veisenhofų kartos. Po karo Tarnavos dvaras priklausė kolūkiui. Rūmai tinkuoti balto mūro, aiškios stilistikos neturėjo, pastatas vienaukštis su dviaukšte centrine dalimi. Nuo ežero pusės rūmus puošė arkadinis portikas. Priešingoje pusėje prisišliejęs keturkampis bokštas. Dažnai buvo pristatinėjami vis kiti pastatai. Šiuo metu dvaras apleistas.
















































ANTAZAVĖS DVARO SODYBA






Antazavė įsikūrus ant šiaurinio Zalvės ežero kranto ir jos pavadinimas kilęs nuo šio ežero vardo. Pirmą kartą vietovė paminėta 1560 m. Antazavė įėjo į Dusetų dvaro valdų sudėtį ir XVI-XVII a. priklausė Kristupui ir Jonui Radviloms. 1669 m. mirė paskutinis Radvilų šakos atstovas - Boguslavas Radvila. 1686 m. tuometiniai dvaro savinininkai Tyzenhauzai Dusetų dvarą (Didžiadvario) su Antazavės palivarku pardavė Jonui Andriui Pliateriui ir jo žmonai Liudvikai Marijai Pliaterienei. 1729 m. Antazavės palivarkas, jau kaip atskira dvaro valda, kuri pradėjo tvarkytis savarankiškai, atiteko Aleksandrui Konstantinui Pliateriui. Manytina, jog jis ir buvo Antazavės rezidencinio medinio dvaro įkūrėjas ir savo dvarą pavadino – Zalva. Nuo 1783 m. dvaras atiteko Liudvikui Pliateriui ir jo žmonai Kunigundai Valavičaitei Pliaterienei. Jų dėka pastatyti mūriniai dvaro rūmai, dvi oficinos, bažnyčia, klebonija, špitolė, užeigos namai ir miestelis. Dvaro istorija susijusi su 1831 metų sukilimo dalyve Emilija Pliateryte. Čia ji, kovo 25 dieną pasirašė pareiškimą, kuriame pranešė apie savo sprendimą prisidėti prie sukilėlių. Ji su giminaičiu Cezariu iš Dusetų dvaro rengėsi 1831 m. sukilimui. Dalgiai buvo perkalami į durtuvus, liejami šoviniai, pagamintos dvi mechaninės patrankos.1843 m. mirė Kunigunda Pliaterienė ir dvaras perėjo vyriausiajam sūnui Kasparui Pliateriui ir jo žmonai Bogumilai Vereščinskaitei. Jos rūpesčiu 1838-1839 m. pastatyti iki šių dienų išlikę svirnas, tvartas, klojimas. Kaizerinei Vokietijai okupavus Lietuvą, 1915 m. dvare vokiečiai įkūrė komendantūrą, iš dvaro reikalavo maisto produktų, pašarų arkliams. 1925 m. rūmai remontuoti, dekoruoti rūmų kambariai. 1936 m. dalis dvaro archyvo išvežta į Lenkiją (tuo rūpinosi arkivyskupas Eduardas Roppas (von Ropp)). 1941 m. birželio 14 d. Elžbieta Franciška ir vyras Mikalojus Voinarovskiai buvo ištremti į Tomsko srities Bakčaro rajono Sabilinskos kaimą. Tuo tarpu, dvaras – išgrobstytas, rasti dokumentai sudeginti, gausi biblioteka, spintos išvežtos į Sankt Peterburgą. 1949 m. po rūmų rekonstrukcijos įkurti vaikų globos namai. 1961 m. dvaro rūmuose įrengta internatinė mokykla. 2012 m. parengti ir pradėti įgyvendinti rūmų stogo ir fasadų tvarkybos darbų projektai.http://www.sartai.info/images/stories/archit/partizanu_zemines.jpg










DUSETŲ ŠVČ. TREJYBĖS BAŽNYČIA IR VARPINĖ






1530 m. Drohičino seniūnas ir Slanimo valdovas Jonas Radvila Švč. Trejybės, Švč. M. Marijos Snieginės, Šv. Kryžiaus, Devynių tūkstančių kareivių ir kitų šventųjų garbei pastatė medinę bažnyčią.


1744 m. Dusetų dvaro valdytojas, grafas Jonas Liudvikas Pliateris ją perstatė. Pastatas buvo medinis, kertuotas, su dviem aukštais bokštais. Viduje buvo įrengti 6 altoriai, kurie vėliau buvo papuošti gausiomis dusetiškio Leonardo Gogelio darbo medžio skulptūromis. Altorių paveikslai tapyti italų dailininkų. Tuo pačiu metu buvo pastatyta barokinė mūrinė keturių aukštų varpinė, kurios pirmame aukšte buvo įrengta Šv. Kryžiaus koplyčia su altoriumi (varpinė įtraukta į saugotinų paminklų registrą). Dusetų bažnyčia buvo vienas iš lietuvybės židinių lenkų okupacijos laikotarpiu.


Dabartinė mūrinė bažnyčia statyta 1886 - 1888 metais klebono Antano Rumševičiaus pastangomis. Pastatas - neoromantiško stiliaus, su eklektiškais nukrypimais. Viduje trys navos su skliautais, trys plytiniai altoriai. Juose yra dalis senųjų L. Gogelio skulptūrų. 1930 m. bažnyčią dekoravo Vladas Čižauskas iš Šiaulių.


Dusetų bažnyčioje yra vienas istorinis (vargonai) ir penki dailės paminklai: centrinis altorius, sakykla, du kilnojami altorėliai ir paveikslas „Marija su kūdikiu“.


Vargonai buvo įrengti XIX a. pabaigoje, romantiniai. Meistras nežinomas, manoma, kad 1886 m. pastačius bažnyčią, vargonus įrengęs vokiečių meistras.


Medinis centrinis altorius, įrengtas XIX a. 2-oje pusėje, turi pereinamųjų iš baroko į klasicizmą stiliaus bruožų. Altorius dekoratyvus, pasižymintis architektūrinių formų ir jame esančių skulptūrų darna.


Paveikslas „Marija su kūdikiu“ nutapytas aliejiniais dažais ant drobės, užklijuotos ant medžio, su kalstyto metalo aptaisais, kurie dengia drabužius ir foną. Aptaisai sukurti XVIII a. pirmoje pusėje ir yra nevienalaikiai su tapytu kūriniu. 1746 m. grafai Pliateriai padovanojo juos Dusetų bažnyčiai.


Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios varpinė architektūros paminklas. Pastatyta tuo pat metu kaip bažnyčia, XVIII a. viduryje. Ji keturių aukštų, jos pirmajame aukšte kadaise buvo įrengta Šv. Kryžiaus koplyčia, 1885 – 1886 m. virtusi bažnytėle.






http://www.sartai.info/images/stories/archit/ar1.jpg










ANTAZAVĖS BAŽNYČIA, VARTAI IR VARPINĖ






1794 m. Antazavės miestelio viduryje buvo pastatyta medinė bažnyčia ir jai suteiktas Dievo Apvaizdos titulas. Jos statybą finansavo bei ja rūpinosi Antazavės dvaro savininkė grafienė Kunigunda Valavičiūtė - Pliaterienė. Bažnyčia turi baroko architektūros bruožų, bazilikinė, kryžminio plano, dvibokštė. Vidus trijų navų, trys altoriai yra vėlyvojo baroko stiliaus. Įdomūs vargonai bei centrinis bažnyčios altorius, kurio viduryje įkomponuotas kryžius su prikalta, mirusį Kristų vaizduojančia, figūra. Nukryžiuotasis išskobtas iš medžio. Kryžiaus šonuose stovi originalios apaštalų šv. Petro ir šv.Povilo medžio skulptūros.


Bažnyčioje yra du taikomosios dailės kūriniai: priesieninis metalinis indas rankoms plauti (XVIII a.) ir kilnojamas medinis altorėlis (XIX a.). Kairėje presbiterijos pusėje yra išraiškinga Šv. Jono Nepomuko medinė skulptūra.


Bažnyčia, varpinė ir vartai - vietinės reikšmės architektūros paminklai.


Varpinė ir vartai statyti 1889 m. Varpinė - trijų aukštų, į viršų siaurėjanti. Du apatiniai aukštai - akmens ir kalkių mūro, trečiasis aukštas - mūrinis su atviromis angomis. Šventoriaus vartai - akmens ir plytų mūro, barokinio stiliaus. Vartuose - trys ažūriniai metalo varteliai, padaryti nagingo kalvio.






http://www.sartai.info/images/stories/archit/ar2.jpg












http://www.sartai.info/images/stories/archit/ar4.jpg










BOBRIŠKIO SENTIKIŲ CERKVĖ






Įdomus medžio paveldo objektas esantis apie 1 km atstumu nuo Kriaunų kaimo, kitame Sartų ežero krante. Ši cerkvė – viena iš svarbiausių sentikių tikybos centrų nuo 19 a. pradžios, kai buvo uždarytos visos kitos regiono cerkvės – 1819 metais į Bobriškį perkelta, uždarius Girelės cerkvę. Caro valdžiai suintensyvinus sentikių persekiojimą, Bobriškis tapo vienu iš svarbiausių religijos centru Šiaurės Lietuvoje. Tiksli cerkvės pastatymo data nėra aiški, tačiau žinoma (remiantis atsiminimais ir turimais archyviniais šaltiniais), kad ji jau stovėjo 19 a. viduryje. Cerkvės architektūra – būdinga Šiaurės Rusijos barokinių medinių cerkvių architektūra, tačiau nėra abejonių, kad tas statybos tradicijas įtakojo vietinės tradicijos, dėl to ši cerkvė laikytina vienu iš įdomiausių religinių statinių Kriaunų apylinkėse, turinčių didelę istorinę ir kultūrinę vertę.




http://www.sartai.info/images/stories/archit/bobriskio_cerkve.jpg




 


© Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija. Valstybės biudžetinė įstaiga. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.
Vytauto g. 5, Dusetos, LT-32309 Zarasų r., tel. (8–385) 56849, tel./faks. (8–385) 56834, el. paštas sartai@grazute.lt, kodas 188738178. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.