Poetas, kunigas gimė 1841 m. rugsėjo 26 d. Anapolyje, Rokiškio r. Gipėnų k., Zarasų r. prabėgo Antano Vienažindžio vaikystė. Šį kraštą jis paliko anksti — išvyko mokytis, vėliau kunigavo įvairiose parapijose, tačiau gimtųjų vietų šiluma dažnai jį atvesdavo į Gipėnus. A. Vienažindžio sodžiuje auga šimtametės liepos, stūkso liaudies ornamentais išmargintos klėtys. Tokių sodžių Aukštaitijoje nemažai, ypač Sartų ežero pakrantėje.

1864 m. A. Vienažindys baigė Varnių kunigų seminariją. Buvo vikaru Panevėžyje, Šiaulėnuose, Krinčine, Vainute, Breslaujoje. Nuo 1876 m. iki mirties klebonavo Laižuvoje.

A. Vienažindys yra vienas pirmųjų lietuvių lyrikų, meilės motyvų lietuvių poezijoje pradininkas. Kūrybos nespausdino, bet paliko rankraštinį rinkinį „Dainos“, kuris buvo išleistas jau po jo mirties. A. Vienažindys savo eilėraščius vadino dainomis ir jiems pritaikydavo arba sukurdavo melodijas. Daugelis eilėraščių virto liaudies dainomis: „Kaipgi gražus gražus“, „Ilgu, ilgu man ant svieto“ ir kt.

A. Vienažindys — vienas spalvingiausių XIX a. lietuvių literatūros asmenybių ir kūrėjų. Jis rašė sau ir savo artimiesiems. Didelę įtaką poeto gyvenimui ir kūrybai turėjo 1863 m. sukilimas ir po jo vykdytos represijos: ištremiama jo mylimoji Rožė Stauskaitė, uždraudžiama lietuviška spauda ir kalba mokyklose, bažnyčios verčiamos cerkvėmis… Visą tai poetas skaudžiai išgyveno.

A. Vienažindys mirė 1892 m. liepos 29 d. Laižuvoje, Mažeikių r.