KELIAUK KITAIP: TARP ZALVĖS IR ZALVIO Print option in slimbox / lytebox? (info)
Trečiadienis, 2011 Lapkričio 09 00:03

Nuošalioje ir ramioje šiaurės rytų Lietuvos vietoje, tarp Zalvės ir Zalvio ežerų plyti Antazavės šilas, per kurį teka gan negili ir dėl gausių virtuolių medžių beveik nepraplaukiama Zalvelė, jungianti šiuos ežerus. Tai puiki vieta dieną praleisti ant dviračio ar išsiruošus į žygį pėsčiomis, nes čia graži natūrali gamta dera su kultūros ir istorijos vertybėmis.

Kelionę pradedame Antazavėje. 1794 m. Antazavės miestelio viduryje buvo pastatyta medinė bažnyčia. Jos statybą finansavo bei ja rūpinosi Antazavės dvaro savininkė grafienė Kunigunda Valavičiūtė - Pliaterienė. Bažnyčia turi baroko architektūros bruožų, su dviem bokštais. Ji pastatyta iš kirviais nutašytų rastų, nenaudojant metalinių vinių. Viduje - trys vėlyvojo baroko stiliaus altoriai, įdomūs vargonai, centrinis altorius su nukryžiuotuoju, išskobtu iš medžio. Šventoriaus vartai - akmens ir plytų mūro, barokinio stiliaus, su trimis ažūriniais metalo varteliais, nukaltais nagingo kalvio. Ši bažnyčia dažniausiai būna užrakinta, nebent pataikysite per pamaldas, tačiau turistams ir šventoriuje dera elgtis oriai bei tvarkingai. 

Pro bažnyčios vartus alėja veda tiesiai į Antazavės dvarą. Nors jis visai arti - grafienė norėjusi, jog  iš rūmų pro plačiai atvertas bažnyčios duris matytųsi didysis altorius - pasakojama, kad į pamaldas  važiuodavo keturiais žirgais pakinkyta karieta. Manoma, kad Antazavės dvaro projektą kūrė garsus architektas Laurynas Stuoka.

 Antazavės dvaro šeimininkai buvo labai žiaurūs. Dvare buvo įrengtas kankinimų lovys, į kurį guldydavo išrengtą kuo nors ponams neįtikusį ir plakdavo rykštėmis kiek paskirta, kartais net iki mirties. Yra išlikę pasakojimų, jog dvarponiai baudžiauninkus mainydavo į šunis, kad jaunoms moterims, sulaukus kūdikio, įsakydavo krūtimi žindyti dvare auginamus mažus šunyčius. Dvaro tvenkinyje buvo salelė, kurioje augo medis: supykęs ponas nusikaltusiems liepdavo įlipus į jį kukuoti, o pabodus klausyti – pro rūmų langą galėdavo ir nušauti. Dvaro rekonstrukcijos metu jų sienoje rasti užmūryto žmogaus griaučiai… 

Žiaurių ponų palikuonys gyveno tarsi prakeikti, nes beveik visų šeimų likimas buvo tragiškas. 1861 metais panaikinus baudžiavą, netekęs nemokamų darbininkų, vienas jų net nusišovė. Kitas, nuo gimimo nevaldęs kojų, nusinuodijo, o jo brolis paskendo Zalvės ežere. Dar vienas dvaro savininkas taip pat nusišovė, o jo žmona išprotėjo. Paskutinė šeimininkė buvo ištremta ir, nepakėlusi bado bei šalčio, greitai mirė.

Vienintelė iš čia kilusi Emilija Pliaterytė garbingai įėjo į istoriją kaip kovotoja romantikė. 1831 m. sukilimo kovų dalyvę grafaitę net vadina Lietuvos Žana d‘Ark. Ją kaip nacionalinę didvyrę gerbia ir Lenkijoje bei Baltarusijoje. Su savo adjutante Marija Prušinskaite ir Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje ji paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir surinko būrį, kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai daugiausia dalgiais ginkluotų valstiečių.

Iš Antazavės neriame į miškus. Keliautojams dera atsiminti, jog esame regioniniame parke - saugomoje teritorijoje, todėl reiktų būti atidiems gamtai ir elgtis pagal parko lankytojų taisykles. Per 90 procentų Sartų regioninio parko ploto užima Natura 2000 teritorijos, tai paukščių ir buveinių apsaugai svarbios teritorijos. Jose saugoma 19 Europos Bendrijos svarbos buveinių tipų bei 11 augalų ir gyvūnų rūšių. Regioninio parko teritorijoje gyvena net 127 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos gyvūnų, augalų ir grybų rūšys. Daugiausia – augalų: 37 rūšys. Iš jų vienos didžiausių Lietuvoje yra siauralapių ir gelsvųjų gegūnių populiacijos. Čia auga ir raudonosios, baltijinės bei aukštosios gegūnės, mėlynieji palemonai ir kiti reti augalai. Pelkinės uolaskėlės, dvilapiai purvuoliai yra Europos Bendrijos svarbos augalų rūšys. Regioninio parko lankymo taisyklėse trumpai ir aiškiai sakoma: rinkti į Lietuvos Respublikos raudonąją knygą įrašytų rūšių augalus ir grybus, naikinti jų augimvietes draudžiama. Turbūt retas kas gali pasigirti puikiai pažįstantis visus augalus, todėl prieš tiesdami ranką skinti patikusią gėlę, pagalvokime. Verčiau pasigėrėti ir palikti augalą gamtoje – jo namuose. Galima nusifotografuoti. Apie visa tai mintimis dalijomės su Sartų regioninio parko direktoriumi Sauliumi Mažiuliu, papasakojusiu apie parko vertybes. Kadangi čia peri 22 paukščių rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, ypač perėjimo metu negalima trikdyti jų ramybės. Garsūs šūkavimai ir tranki muzika dažnai tėra tik mūsų vidinio neišprusimo etiketė. Regioniniame parke peri jūrinių erelių pora, kelios mažųjų erelių rėksnių ir vapsvaėdžių poros.

Net iš pažiūros paprasčiausi, neišvaizdūs grybeliai ar kerpės gali turėti didelę vertę gamtai. Tai turėtų suprasti išsiruošę keliauti po miškus ir paežeres. Štai iš 34 regioniniame parke aptinkamų Lietuvos raudonosios knygos grybų ir kerpių rūšių rečiausios Lietuvoje yra dantytosios telotremos, lieknosios ir melsvosios žiovenės, krokiniai minkšteniai, apskritasporiai bobausiai, kilniosios musmirės. Svarbu, kur statai koją ar tiesi ranką – kievienass mūsų žingsnis gali turėti skaudžias pasekmes.Ypač tas pasakytina gamtos vertybių kolekcininkams.

Smėlio takeliais pasiekiame Pakačinės piliakalnį. Jis dar žinomas Dembų vardu. Čia apsigyventa prieš daugiau kaip du tūkstančius metų. Apaugusio medžiais piliakalnio šlaitai gana statūs, į viršų veda mediniai laiptai iki apvalios 35 m skersmens aikštelės. 1933 m. P. Tarasenka aikštelės pakraštyje ištyrė kelias perkasas ir aptiko iki 1,5 m storio kultūrinį sluoksnį.

Šiose sėlių genties žemėse praeityje vyko kovos su priešais, o mes netrukus pasiekiame ne taip jau seniai vykusių laisvės kovų paminklą. Tai Šilo mūšio vieta ir atkurtos Lietuvos partizanų žeminės. 1944 m. rudenį Antazavės šile susibūrė kovotojų grupė, kuriai vadovavo Mykolas Kazanas (1926-1945). Būryje buvo 83 partizanai. 1944 m. gruodžio 26 d. į Antazavės šilo prieigas buvo sutraukta Zarasų, Utenos garnizonų sovietinės kariuomenės dalys, taip pat Antazavės valsčiuje dislokuotos kariuomenės įgula. Apkasuose įsitvirtinusių partizanų stovykla buvo apsupta dviejų  susiglaudžiančių pasagų formos žiedais. Mūšis truko visą dieną. Sutemus partizanams stebuklingai pavyko išsprūsti iš apsupimo. Mūšyje žuvo vienas partizanas, būrio vadas buvo sužeistas. Vėliau tie vyrai tęsė kovą ir daugelis jų žuvo. 1945 m. sausį ant Sartų ežero partizanai buvo apsupti. Įvyko mūšis, kuriame žuvo septyni partizanai. Dabar buvusioje jų stovykloje, ant kalvelės miške, supamos užpelkėjusio ežerėlio, atkurtos kelios žeminės iš rastų, apkasai. Žymu, kad čia lankosi ekskursijos. Tik kodėl prie memorialinio paminklo vieni palieka žvakelę, o kiti pastatė tuščias skardines nuo alaus?

Dabar vėl sugrįžtame į tą patį miško keliuką ir už kelių kilometrų, dešinėje palikę Zalvę, randame asfaltuotą kelią iš Dusetų į Obelius.  Juo pasukame dešinėn ir Zalvės krantu pasiekiame Velikuškių antrąjį piliakalnį, dar vadinamą Sala. Jis įrengtas Sartų ežero Bradesių (kitaip – Stintinės) įlankos krante, sąsmaukoje tarp įlankos ir Zalvės. Piliakalnio šlaitai statūs, 20-25 m aukščio.

1929 m. į šias apylinkes buvo atsikėlęs gyventi Domas Šidlauskas – Visuomis, Lietuvoje turėjęs kelis šimtus jo propaguojamo judėjimo - visuomybės pasekėjų. Šias idėjas pa­laikė ir J. Ba­sa­na­vičius, V. Put­vins­kis, G. Žem­kal­nis-Land­sber­gis. Ant piliakalnio jis ketinęs įsteigti Romuvos šventyklą, o apylinkėse - kurortą. Šias vietoves vietos gyventojai taip ir vadino - Visuomio Romuvos kurortu. Jį lankydavo bendraminčiai. O keleivis ar vasarotojas po Romuvos apylinkes turėjęs vaikščioti pėsčias, grožėtis gamta ir kelti savo dvasią. Ir dabar tokios idėjos galėtų šiuolaikinius žmones pakviesti susimąstyti apie jų santykį su gamta ir elgseną gamtos prieglobstyje. Di­delį įspūdį pa­li­kdavo Vi­suo­mio reng­tos va­sa­ros ku­po­li­nių šventės, ku­rios vyk­da­vo prie Bra­de­sių.

Pa­sa­ko­ja­ma, jog slėny­je tarp Bra­de­sių pi­lia­kal­nio ir Sartų ežero ka­dai­se au­gęs di­de­lis ąžuo­ly­nas, laikytas šventu. Ka­dai­se, kaip ir dabar, čia buvęs til­tas per Sartus ir Zalvę jungiančią protaką. Til­tas lai­ky­tas ir mi­to­lo­gi­niu, vedančiu į Vėlių kalną, lyg iškylantį tarp dviejų pi­lia­kal­nių: Vely­kuškių ir Bra­de­sių. Da­bar ąžuo­lyną me­na Bra­de­sių ąžuo­las. Medį galiūną pasieksime pasukę į priešingą pusę nuo Sartų ežero, ramiu asfalto keliu Zarasų kryptimi. Bradesių ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu. Jis išties įspūdingas: sker­smuo sie­kia 2 m 10 cm, medžio aukštis - per 29 m, apglėbti jo kamieną reikia šešių suaugusių žmonių. Manoma, jog  medžiui per 600 metų. Šiandieniniai baltų tikėji­mo at­stovai prie Bradesių ąžuolo pa­sistatė au­ku­rą.

Senovėje ne tik ąžuolai, kuriuose, kaip tikėta, apsigyvena protėvių vėlės, buvo gerbiami. Žmonės su visa gamta gyveno darniau. Gal dabar tai kiek apipinama romantika, tačiau protėviai juk nepaliko mums sudarkytos gamtos ir šiukšlynų. Taip kalba su parko šeimininkais pasisuka apie šių dienų žmogaus santykį su gamta. Deja, ir vėl apie šiukšlinimą. Parko direktoriaus Sauliaus Mažiulio žodžiais: „šiukšlė šiukšlę traukia...“. Todėl stengiamasi, kad poilsiavietėse ir stovyklavietėse nespėtų susikaupti šiukšlės. Nes dar gaji dalies lankytojų nuostata - ne aš pirmas palikau šiukšles ar užsikūriau lauželį neleistinoje vietoje, jei kiti taip darė, gal beveik ir legalu...

Už kelių kilometrų reikia nuo asfalto sukti į dešinę, link Marimanto. Tai senovinio vandens malūno griuvėsiai. Malūnas priklausė Antazavės dvarui. Kad nuokalnėn leidžiamės ne šiaip miško keliuku, byloja lauko akmenimis grįstos atkarpos - tai senojo kelio, kuriuo maišais su miltais pakrauti vežimai vingiais kilo aukštyn, liekanos. Keistas Marimanto vardas, sugriuvęs akmeninis malūnas, per kaskadą šniokščiantis Zalvelės upelio vanduo ir aplink tylintis miškas savotiškai nuteikia. Ši vieta dvelkia kažkokia paslaptimi. Traukia pastovėti ant griūvančios užtvankos ar pasėdėti pavėsinėje už masyvaus medinio stalo. 

Per apirusią užtvanką ir tiltą galima tik pereiti ar pervažiuoti dviračiu. Todėl šalia esančia sekluma kartais susigundo pasinaudoti kokio visureigio ar kitos galingos mašinos vairuotojas. Taip daroma didelė žala. Ne tik ardomi krantai. Gaivus Zalvelės vanduo, smėlėtas, švarus vandens telkinio dugnas yra kartais nepastebimos gyvybės namai. Čia aptinkamos ovaliosios geldutės, į Lietuvos raudonąją knygą kaip reta rūšis įrašytas gėlavandenis moliuskas. Įdomu, kad tokie mažai pastebimi sutvėrimai gali nugyventi panašaus kaip ir žmonės ilgio gyvenimą.

Šiose gražiose ir, atrodo, tokiose ramiose vietose yra nutikę ir gana žiaurių įvykių. Upelis yra žinoma pavasarinės ungurių migracijos vieta. Kai vanduo kiek sušyla, ypač jei lietinga ir vėjuota, unguriai intensyviai migruoja upeliais tarp vandens telkinių. Tuomet jų bando tykoti brakonieriai, statantys upių vagose ungurių gaudykles. Ungurys –  brangiausia, delikatesinė Lietuvos vidaus vandenų žuvis. Kaina auga vos ne kasmet. Europinis ungurys - nykstanti visame pasaulyje rūšis. Prie šitų krantų yra buvę atsitikimų, kai brakonieriai šaudė į savo konkurentus medžiokliniais šautuvais. Būta ir ginkluoto pasipriešinimo gamtos apsaugos pareigūnams atvejų. Nusikaltėliams taikyta baudžiamoji atsakomybė už pasipriešinimą pareigūnams ir administracinė – už šiurkštų žūklės taisyklių pažeidimą. Už sugautą žuvį dar prisideda ieškinys dėl padarytos žalos gamtai. Regioniniame parke, kur yra trisdešimt ežerų ir vienas didžiausių Lietuvoje – Sartų ežeras, gausiai lankosi žvejai mėgėjai. Kadangi netoli Latvija, atvažiuoja žvejų ir iš ten. Sako, kad pas juos daugiau ežerų privatūs, yra visokių suvaržymų, o ir gamta Lietuvoje puiki. Parko darbuotojų nuomone, svečiai iš kaimyninės šalies yra net drausmingesni už mūsiškius žvejus. Beveik nebūna, kad neturėtų leidimo žvejoti, gal todėl, kad nenori nemalonumų su užsieniečiais inspektoriais, o gal žvejų mėgėjų kultūra ten aukštesnė. Tačiau ir broliai latviai ne šventi – kartais pagal pastebėtas šiukšles, ypač stipraus gėrimo butelius aišku, kas juos paliko pakrantėje. Šiukšlės gamtoje, nepaisant „tautybės“, yra šiukšlės. Daug žvejų rūko, o numestų cigarečių filtrai gali išlikti metais. Nekalbant apie plastiką, suirsiantį per 50 metų, ar plastikinę tarą, kuri sunyktų tik per kelis šimtus metų. Šiuolaikinis žvejybinis valas yra toks kokybiškas, kad susiraizgęs kur nors vandens telkinyje, teigiama, gali išlikti ne mažiau kaip penkis šimtus metų, ir gali kelti pavojų vandens paukščiams.

Pailsėjus prie Marimanto, reiktų vėl pasiekti asfaltuotą kelią, vedantį Zarasų kryptimi. Juo galima sugrįžti į Antazavę. Iš šių vietų kilęs poetas Paulius Širvys rašė: „Balti keliai, - kaip drobės. Kurį čia pasirinkus?“ Mes šį kartą pasirinkome kelionę po poeto kraštą, ir baigėme ją pilni gerų įspūdžių bei emocijų.

Linas Senkus


Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

alt


Pakacines (Dembu) piliakalnis
Gele Antazaves sile
Antazaves silo musio vieta, Vycio kuopos partizanu zemines
Antazaves silo musio vieta, Vycio kuopos partizanu zemines
Antazaves silo musio vieta, Vycio kuopos partizanu zemines
Antazaves silo musio vieta, Vycio kuopos partizanu zemines
Antazaves baznycia ir vartai
Kirviu tasyta Antazaves baznycios siena
Antazaves dvaras
Akmenimis gristas kelias prie Marimonto
Tiltelis per Zalves upe prie Marimonto maluno liekanu
Marimonto vandens maluno liekanos
Zalves upe
Bradesiu azuolas
Velikuskiu piliakalnis
Velikuskiu piliakalnis
Sartu regioninio parko peizazas
Sartu regioninio parko peizazas nuo Velikuskiu piliakalnio
Sala Sartu ezere
Sartu ezero krantai
Sartu regioninio parko panorama is apzvalgos boksto
Sartu regioninio parko panorama
Sartu regioninio parko panorama
Sartu regioninio parko panorama
Sartu regioninio parko apzvalgos bokstas
Sartu regioninio parko panorama is apzvalgos boksto
Kriaunu muziejus
Gandrai
Bobriskio cerkve
Vosynos pelkes pazintinis takas
Grybas gleivunas
Sena trobele Antazaves sile


Fotografijų autorė Kristina Stalnionytė


Reportažas iš Sartų regioninio parko

Nuošalioje ir ramioje šiaurės rytų Lietuvos vietoje, tarp Zalvės ir Zalvio ežerų plyti Antazavės šilas, per kurį teka gan negili ir dėl gausių virtuolių medžių beveik nepraplaukiama Zalvelė, jungianti šiuos ežerus. Tai puiki vieta dieną praleisti ant dviračio ar išsiruošus į žygį pėsčiomis, nes čia graži natūrali gamta dera su kultūros ir istorijos vertybėmis.

Kelionę pradedame Antazavėje. 1794 m. Antazavės miestelio viduryje buvo pastatyta medinė bažnyčia. Jos statybą finansavo bei ja rūpinosi Antazavės dvaro savininkė grafienė Kunigunda Valavičiūtė - Pliaterienė. Bažnyčia turi baroko architektūros bruožų, su dviem bokštais. Ji pastatyta iš kirviais nutašytų rastų, nenaudojant metalinių vinių. Viduje - trys vėlyvojo baroko stiliaus altoriai, įdomūs vargonai, centrinis altorius su nukryžiuotuoju, išskobtu iš medžio. Šventoriaus vartai - akmens ir plytų mūro, barokinio stiliaus, su trimis ažūriniais metalo varteliais, nukaltais nagingo kalvio. Ši bažnyčia dažniausiai būna užrakinta, nebent pataikysite per pamaldas, tačiau turistams ir šventoriuje dera elgtis oriai bei tvarkingai. 

Pro bažnyčios vartus alėja veda tiesiai į Antazavės dvarą. Nors jis visai arti - grafienė norėjusi, jog  iš rūmų pro plačiai atvertas bažnyčios duris matytųsi didysis altorius - pasakojama, kad į pamaldas  važiuodavo keturiais žirgais pakinkyta karieta. Manoma, kad Antazavės dvaro projektą kūrė garsus architektas Laurynas Stuoka.

 Antazavės dvaro šeimininkai buvo labai žiaurūs. Dvare buvo įrengtas kankinimų lovys, į kurį guldydavo išrengtą kuo nors ponams neįtikusį ir plakdavo rykštėmis kiek paskirta, kartais net iki mirties. Yra išlikę pasakojimų, jog dvarponiai baudžiauninkus mainydavo į šunis, kad jaunoms moterims, sulaukus kūdikio, įsakydavo krūtimi žindyti dvare auginamus mažus šunyčius. Dvaro tvenkinyje buvo salelė, kurioje augo medis: supykęs ponas nusikaltusiems liepdavo įlipus į jį kukuoti, o pabodus klausyti – pro rūmų langą galėdavo ir nušauti. Dvaro rekonstrukcijos metu jų sienoje rasti užmūryto žmogaus griaučiai… 

Žiaurių ponų palikuonys gyveno tarsi prakeikti, nes beveik visų šeimų likimas buvo tragiškas. 1861 metais panaikinus baudžiavą, netekęs nemokamų darbininkų, vienas jų net nusišovė. Kitas, nuo gimimo nevaldęs kojų, nusinuodijo, o jo brolis paskendo Zalvės ežere. Dar vienas dvaro savininkas taip pat nusišovė, o jo žmona išprotėjo. Paskutinė šeimininkė buvo ištremta ir, nepakėlusi bado bei šalčio, greitai mirė.

Vienintelė iš čia kilusi Emilija Pliaterytė garbingai įėjo į istoriją kaip kovotoja romantikė. 1831 m. sukilimo kovų dalyvę grafaitę net vadina Lietuvos Žana d‘Ark. Ją kaip nacionalinę didvyrę gerbia ir Lenkijoje bei Baltarusijoje. Su savo adjutante Marija Prušinskaite ir Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje ji paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir surinko būrį, kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai daugiausia dalgiais ginkluotų valstiečių.

Iš Antazavės neriame į miškus. Keliautojams dera atsiminti, jog esame regioniniame parke - saugomoje teritorijoje, todėl reiktų būti atidiems gamtai ir elgtis pagal parko lankytojų taisykles. Per 90 procentų Sartų regioninio parko ploto užima Natura 2000 teritorijos, tai paukščių ir buveinių apsaugai svarbios teritorijos. Jose saugoma 19 Europos Bendrijos svarbos buveinių tipų bei 11 augalų ir gyvūnų rūšių. Regioninio parko teritorijoje gyvena net 127 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos gyvūnų, augalų ir grybų rūšys. Daugiausia – augalų: 37 rūšys. Iš jų vienos didžiausių Lietuvoje yra siauralapių ir gelsvųjų gegūnių populiacijos. Čia auga ir raudonosios, baltijinės bei aukštosios gegūnės, mėlynieji palemonai ir kiti reti augalai. Pelkinės uolaskėlės, dvilapiai purvuoliai yra Europos Bendrijos svarbos augalų rūšys. Regioninio parko lankymo taisyklėse trumpai ir aiškiai sakoma: rinkti į Lietuvos Respublikos raudonąją knygą įrašytų rūšių augalus ir grybus, naikinti jų augimvietes draudžiama. Turbūt retas kas gali pasigirti puikiai pažįstantis visus augalus, todėl prieš tiesdami ranką skinti patikusią gėlę, pagalvokime. Verčiau pasigėrėti ir palikti augalą gamtoje – jo namuose. Galima nusifotografuoti. Apie visa tai mintimis dalijomės su Sartų regioninio parko direktoriumi Sauliumi Mažiuliu, papasakojusiu apie parko vertybes. Kadangi čia peri 22 paukščių rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, ypač perėjimo metu negalima trikdyti jų ramybės. Garsūs šūkavimai ir tranki muzika dažnai tėra tik mūsų vidinio neišprusimo etiketė. Regioniniame parke peri jūrinių erelių pora, kelios mažųjų erelių rėksnių ir vapsvaėdžių poros.

Net iš pažiūros paprasčiausi, neišvaizdūs grybeliai ar kerpės gali turėti didelę vertę gamtai. Tai turėtų suprasti išsiruošę keliauti po miškus ir paežeres. Štai iš 34 regioniniame parke aptinkamų Lietuvos raudonosios knygos grybų ir kerpių rūšių rečiausios Lietuvoje yra dantytosios telotremos, lieknosios ir melsvosios žiovenės, krokiniai minkšteniai, apskritasporiai bobausiai, kilniosios musmirės. Svarbu, kur statai koją ar tiesi ranką – kievienass mūsų žingsnis gali turėti skaudžias pasekmes.Ypač tas pasakytina gamtos vertybių kolekcininkams.

Smėlio takeliais pasiekiame Pakačinės piliakalnį. Jis dar žinomas Dembų vardu. Čia apsigyventa prieš daugiau kaip du tūkstančius metų. Apaugusio medžiais piliakalnio šlaitai gana statūs, į viršų veda mediniai laiptai iki apvalios 35 m skersmens aikštelės. 1933 m. P. Tarasenka aikštelės pakraštyje ištyrė kelias perkasas ir aptiko iki 1,5 m storio kultūrinį sluoksnį.

Šiose sėlių genties žemėse praeityje vyko kovos su priešais, o mes netrukus pasiekiame ne taip jau seniai vykusių laisvės kovų paminklą. Tai Šilo mūšio vieta ir atkurtos Lietuvos partizanų žeminės. 1944 m. rudenį Antazavės šile susibūrė kovotojų grupė, kuriai vadovavo Mykolas Kazanas (1926-1945). Būryje buvo 83 partizanai. 1944 m. gruodžio 26 d. į Antazavės šilo prieigas buvo sutraukta Zarasų, Utenos garnizonų sovietinės kariuomenės dalys, taip pat Antazavės valsčiuje dislokuotos kariuomenės įgula. Apkasuose įsitvirtinusių partizanų stovykla buvo apsupta dviejų  susiglaudžiančių pasagų formos žiedais. Mūšis truko visą dieną. Sutemus partizanams stebuklingai pavyko išsprūsti iš apsupimo. Mūšyje žuvo vienas partizanas, būrio vadas buvo sužeistas. Vėliau tie vyrai tęsė kovą ir daugelis jų žuvo. 1945 m. sausį ant Sartų ežero partizanai buvo apsupti. Įvyko mūšis, kuriame žuvo septyni partizanai. Dabar buvusioje jų stovykloje, ant kalvelės miške, supamos užpelkėjusio ežerėlio, atkurtos kelios žeminės iš rastų, apkasai. Žymu, kad čia lankosi ekskursijos. Tik kodėl prie memorialinio paminklo vieni palieka žvakelę, o kiti pastatė tuščias skardines nuo alaus?

Dabar vėl sugrįžtame į tą patį miško keliuką ir už kelių kilometrų, dešinėje palikę Zalvę, randame asfaltuotą kelią iš Dusetų į Obelius.  Juo pasukame dešinėn ir Zalvės krantu pasiekiame Velikuškių antrąjį piliakalnį, dar vadinamą Sala. Jis įrengtas Sartų ežero Bradesių (kitaip – Stintinės) įlankos krante, sąsmaukoje tarp įlankos ir Zalvės. Piliakalnio šlaitai statūs, 20-25 m aukščio.

1929 m. į šias apylinkes buvo atsikėlęs gyventi Domas Šidlauskas – Visuomis, Lietuvoje turėjęs kelis šimtus jo propaguojamo judėjimo - visuomybės pasekėjų. Šias idėjas pa­laikė ir J. Ba­sa­na­vičius, V. Put­vins­kis, G. Žem­kal­nis-Land­sber­gis. Ant piliakalnio jis ketinęs įsteigti Romuvos šventyklą, o apylinkėse - kurortą. Šias vietoves vietos gyventojai taip ir vadino - Visuomio Romuvos kurortu. Jį lankydavo bendraminčiai. O keleivis ar vasarotojas po Romuvos apylinkes turėjęs vaikščioti pėsčias, grožėtis gamta ir kelti savo dvasią. Ir dabar tokios idėjos galėtų šiuolaikinius žmones pakviesti susimąstyti apie jų santykį su gamta ir elgseną gamtos prieglobstyje. Di­delį įspūdį pa­li­kdavo Vi­suo­mio reng­tos va­sa­ros ku­po­li­nių šventės, ku­rios vyk­da­vo prie Bra­de­sių.

Pa­sa­ko­ja­ma, jog slėny­je tarp Bra­de­sių pi­lia­kal­nio ir Sartų ežero ka­dai­se au­gęs di­de­lis ąžuo­ly­nas, laikytas šventu. Ka­dai­se, kaip ir dabar, čia buvęs til­tas per Sartus ir Zalvę jungiančią protaką. Til­tas lai­ky­tas ir mi­to­lo­gi­niu, vedančiu į Vėlių kalną, lyg iškylantį tarp dviejų pi­lia­kal­nių: Vely­kuškių ir Bra­de­sių. Da­bar ąžuo­lyną me­na Bra­de­sių ąžuo­las. Medį galiūną pasieksime pasukę į priešingą pusę nuo Sartų ežero, ramiu asfalto keliu Zarasų kryptimi. Bradesių ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu. Jis išties įspūdingas: sker­smuo sie­kia 2 m 10 cm, medžio aukštis - per 29 m, apglėbti jo kamieną reikia šešių suaugusių žmonių. Manoma, jog  medžiui per 600 metų. Šiandieniniai baltų tikėji­mo at­stovai prie Bradesių ąžuolo pa­sistatė au­ku­rą.

Senovėje ne tik ąžuolai, kuriuose, kaip tikėta, apsigyvena protėvių vėlės, buvo gerbiami. Žmonės su visa gamta gyveno darniau. Gal dabar tai kiek apipinama romantika, tačiau protėviai juk nepaliko mums sudarkytos gamtos ir šiukšlynų. Taip kalba su parko šeimininkais pasisuka apie šių dienų žmogaus santykį su gamta. Deja, ir vėl apie šiukšlinimą. Parko direktoriaus Sauliaus Mažiulio žodžiais: „šiukšlė šiukšlę traukia...“. Todėl stengiamasi, kad poilsiavietėse ir stovyklavietėse nespėtų susikaupti šiukšlės. Nes dar gaji dalies lankytojų nuostata - ne aš pirmas palikau šiukšles ar užsikūriau lauželį neleistinoje vietoje, jei kiti taip darė, gal beveik ir legalu...

Už kelių kilometrų reikia nuo asfalto sukti į dešinę, link Marimanto. Tai senovinio vandens malūno griuvėsiai. Malūnas priklausė Antazavės dvarui. Kad nuokalnėn leidžiamės ne šiaip miško keliuku, byloja lauko akmenimis grįstos atkarpos - tai senojo kelio, kuriuo maišais su miltais pakrauti vežimai vingiais kilo aukštyn, liekanos. Keistas Marimanto vardas, sugriuvęs akmeninis malūnas, per kaskadą šniokščiantis Zalvelės upelio vanduo ir aplink tylintis miškas savotiškai nuteikia. Ši vieta dvelkia kažkokia paslaptimi. Traukia pastovėti ant griūvančios užtvankos ar pasėdėti pavėsinėje už masyvaus medinio stalo. 

Per apirusią užtvanką ir tiltą galima tik pereiti ar pervažiuoti dviračiu. Todėl šalia esančia sekluma kartais susigundo pasinaudoti kokio visureigio ar kitos galingos mašinos vairuotojas. Taip daroma didelė žala. Ne tik ardomi krantai. Gaivus Zalvelės vanduo, smėlėtas, švarus vandens telkinio dugnas yra kartais nepastebimos gyvybės namai. Čia aptinkamos ovaliosios geldutės, į Lietuvos raudonąją knygą kaip reta rūšis įrašytas gėlavandenis moliuskas. Įdomu, kad tokie mažai pastebimi sutvėrimai gali nugyventi panašaus kaip ir žmonės ilgio gyvenimą.

Šiose gražiose ir, atrodo, tokiose ramiose vietose yra nutikę ir gana žiaurių įvykių. Upelis yra žinoma pavasarinės ungurių migracijos vieta. Kai vanduo kiek sušyla, ypač jei lietinga ir vėjuota, unguriai intensyviai migruoja upeliais tarp vandens telkinių. Tuomet jų bando tykoti brakonieriai, statantys upių vagose ungurių gaudykles. Ungurys –  brangiausia, delikatesinė Lietuvos vidaus vandenų žuvis. Kaina auga vos ne kasmet. Europinis ungurys - nykstanti visame pasaulyje rūšis. Prie šitų krantų yra buvę atsitikimų, kai brakonieriai šaudė į savo konkurentus medžiokliniais šautuvais. Būta ir ginkluoto pasipriešinimo gamtos apsaugos pareigūnams atvejų. Nusikaltėliams taikyta baudžiamoji atsakomybė už pasipriešinimą pareigūnams ir administracinė – už šiurkštų žūklės taisyklių pažeidimą. Už sugautą žuvį dar prisideda ieškinys dėl padarytos žalos gamtai. Regioniniame parke, kur yra trisdešimt ežerų ir vienas didžiausių Lietuvoje – Sartų ežeras, gausiai lankosi žvejai mėgėjai. Kadangi netoli Latvija, atvažiuoja žvejų ir iš ten. Sako, kad pas juos daugiau ežerų privatūs, yra visokių suvaržymų, o ir gamta Lietuvoje puiki. Parko darbuotojų nuomone, svečiai iš kaimyninės šalies yra net drausmingesni už mūsiškius žvejus. Beveik nebūna, kad neturėtų leidimo žvejoti, gal todėl, kad nenori nemalonumų su užsieniečiais inspektoriais, o gal žvejų mėgėjų kultūra ten aukštesnė. Tačiau ir broliai latviai ne šventi – kartais pagal pastebėtas šiukšles, ypač stipraus gėrimo butelius aišku, kas juos paliko pakrantėje. Šiukšlės gamtoje, nepaisant „tautybės“, yra šiukšlės. Daug žvejų rūko, o numestų cigarečių filtrai gali išlikti metais. Nekalbant apie plastiką, suirsiantį per 50 metų, ar plastikinę tarą, kuri sunyktų tik per kelis šimtus metų. Šiuolaikinis žvejybinis valas yra toks kokybiškas, kad susiraizgęs kur nors vandens telkinyje, teigiama, gali išlikti ne mažiau kaip penkis šimtus metų, ir gali kelti pavojų vandens paukščiams.

Pailsėjus prie Marimanto, reiktų vėl pasiekti asfaltuotą kelią, vedantį Zarasų kryptimi. Juo galima sugrįžti į Antazavę. Iš šių vietų kilęs poetas Paulius Širvys rašė: „Balti keliai, - kaip drobės. Kurį čia pasirinkus?“ Mes šį kartą pasirinkome kelionę po poeto kraštą, ir baigėme ją pilni gerų įspūdžių bei emocijų.

Linas Senkus


Keliautojo atmintinė – Sartų regioninio parko lankymo taisyklės
I. BENDROSIOS NUOSTATOS

  1. Sartų regioninis parkas (toliau – parkas) – tai saugoma teritorija, įsteigta gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingoje, ypač vertingoje teritorijoje, kurios apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu.
  2. Parko lankymo taisyklės (toliau – taisyklės) nustato lankymosi parke pažintiniais, poilsio ir kitais tikslais tvarką.
  3. Asmenys, besilankantys parke, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Laukinės augalijos, Laukinės gyvūnijos, Saugomų augalų, gyvūnų ir grybų rūšių bei bendrijų, Miškų ir kitų įstatymų, parko nuostatų bei apsaugos reglamento, vietos savivaldos institucijų sprendimų, susijusių su lankymusi parke, kitų teisės aktų bei šių taisyklių reikalavimų.


II. PARKO LANKYTOJŲ TEISĖS IR PAREIGOS

  1. Parko lankytojai turi teisę:
    1. lankytis parke, išskyrus šių taisyklių 7.1. punkte  numatytas išimtis;
    2. statyti palapines, kurti laužus atitinkamuose teritorijų planavimo dokumentuose pažymėtose ir tik specialiai tam įrengtose, informaciniais ženklais pažymėtose vietose (stovyklavietėse, poilsiavietėse);
    3. važinėti transporto priemonėmis valstybinės ir vietinės reikšmės keliais, kuriuose eismas leidžiamas Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka;
    4. statyti transporto priemones tam tikslui įrengtose aikštelėse ir kelių kelkraščiuose, jeigu tai netrukdo saugiam eismui, nėra draudžiamųjų kelio ženklų ir nepažeidžiamos kitų asmenų teisės bei nedaroma žala aplinkai;
    5. žvejoti, medžioti laikantis Aplinkos ministro patvirtintos tvarkos, kitų teisės aktų reikalavimų;
    6. uogauti, grybauti, riešutauti, rinkti vaistažoles laikantis laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos, kitų teisės aktų reikalavimų;
    7. plaukioti parko vandens telkiniuose mažosiomis plaukiojimo priemonėmis, laikantis Aplinkos ministro patvirtintos mažųjų plaukiojimo priemonių naudojimo tvarkos;
  2. Parko lankytojai privalo:
  3. saugoti aplinką, gamtos bei kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), tausoti gamtos išteklius;
  4. nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų;
  5. tinkamai naudotis ir sutvarkyti paliekamą poilsiavietę, stovyklavietę ar kitą lankomą teritoriją;
  6. ten, kur yra pastatyti atliekų rūšiavimo konteineriai, rūšiuoti atliekas pagal pateiktas instrukcijas;
  7. mokamose stovyklavietėse ir poilsiavietėse sumokėti nustatyto dydžio mokestį teritoriją aptarnaujančios institucijos įgaliotiems asmenims;
  8. saugiai elgtis su ugnimi – laužus kurti tik specialiai tam įrengtose laužavietėse. Nuolat prižiūrėti užkurtą laužą, o baigus kūrenti, kruopščiai užpilti laužavietę žemėmis arba vandeniu, kol jis visiškai nustos rusenęs;
  9. pastebėję gaisrą, jį užgesinti, o jei tai atlikti neįmanoma – apie gaisrą nedelsiant pranešti priešgaisrinės apsaugos tarnyboms, o esant galimybei, ir parko direkcijai, vietos savivaldos institucijai;
  10. apie pastebėtus gamtos ar kultūros paveldo objektų niokojimo atvejus, saugomų teritorijų režimo ar kitus pažeidimus, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, pranešti policijai, aplinkos apsaugos inspekcijai, parko direkcijai;
  11. vykdyti teisėtus įgaliotų aplinkos apsaugos institucijų bei jų pareigūnų reikalavimus, netrukdyti jiems vykdyti aplinkos apsaugos kontrolės funkcijų.
  12. Organizuoti sąskrydžius, sporto, kultūros, sveikatingumo ir kitus masinius, renginius, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 100 žmonių, parke, išskyrus miestų, miestelių teritorijas, leidžiama tik raštu tai suderinus su parko direkcija ir teritorijos savininku, valdytoju ar naudotoju.

III. PARKO LANKYTOJAMS DRAUDŽIAMA VEIKLA

  1. Parko lankytojams draudžiama:
    1. pažeisti šių taisyklių IV skyriuje nustatytą regioninio parko rezervato lankymo tvarką;
    2. kurti laužus, statyti palapines tam tikslui neįrengtose ir nenumatytose vietose;
    3. naikinti ir žaloti gamtos ir kultūros paveldo objektus (vertybes);
    4. gadinti, naikinti ar savavališkai perkelti rekreacinius įrenginius, informacines rodykles, stendus, riboženklius, kvartalinius stulpus ir ženklus, priešgaisrinius įrenginius;
    5. savavališkai kirsti, naikinti, žaloti medžius ar krūmus;
    6. gaudyti, naikinti ir žaloti laukinius gyvūnus, išsinešti juos su savimi, rinkti paukščių kiaušinius, ardyti jų būstus (olas, dreves, lizdus ir pan.) ar kitaip kenkti gyvūnų aplinkai;
    7. rinkti į Lietuvos Respublikos raudonąją knygą įrašytų rūšių augalus ir grybus, naikinti jų augimvietes;
    8. naikinti ar žaloti skruzdėlynus;
    9. naikinti, žaloti, rinkti ar išsinešti, išsivežti miško paklotę;
    10. triukšmauti, garsiai leisti muziką ar kitaip trukdyti kitų regioninio parko lankytojų ar vietos gyventojų poilsį;
    11. kelti pavojų kitų asmenų saugumui;
    12. leisti bėgioti palaidiems šunims, išskyrus Aplinkos ministro patvirtintose medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatyta tvarka, maudyti juos paplūdimiuose ar kitose žmonių susitelkimo vietose;
    13. statyti, plauti autotransporto priemones vandens telkiniuose bei arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto ar vandens telkinio šlaito viršutinės briaunos, kai krantai yra statūs, išskyrus stovėjimą įrengtose ir atitinkamais ženklais pažymėtose automobilių stovėjimo aikštelėse;
    14. važinėti automobiliais vandens telkinių ledo paviršiumi;
    15. šiukšlinti aplinką, teršti vandens telkinius;
    16. užkasti šiukšles ir atliekas;
    17. deginti sausą žolę, nendres, nukritusius medžių lapus, buitines atliekas;
    18. ardyti, gadinti šlaitus ar kitaip skatinti žemės paviršiaus eroziją;
    19. trukdyti stovyklaviečių, poilsiaviečių įrengimo, apželdinimo, pažintinių takų žymėjimo ir įrengimo bei kitiems tvarkymo darbams parke, kai šie darbai vykdomi pagal parengtus ir nustatyta tvarka suderintus projektus;
    20. savavališkai įrenginėti sūpuokles, kitus poilsiui ar sportui reikalingus įrenginius.

IV. LANKYMASIS PARKO REZERVATE

  1. Lankytis parko rezervate leidžiama tik mokslo tiriamaisiais, mokomaisiais ar pažintiniais tikslais, laikantis šių taisyklių 8-10 punktuose nurodytos tvarkos.
  2. Lankymasis mokslo tiriamaisiais tikslais yra gamtinės medžiagos ir duomenų rinkimas bei stebėjimai, vadovaujantis patvirtintomis parko gamtos tyrimų programomis. Šiais tikslais lankytis rezervate leidžiama specialistams, kurių darbo ar studijų sritis yra susijusi su gamtos tyrimais, pagal patvirtintas ir su direkcija suderintas tyrimų programas. Programose nurodomi tyrimų tikslai, renkamų duomenų ir kolekcinės medžiagos apimtys, numatomi duomenų skelbimo būdai, tyrimų vieta, laikas, maršrutai, ataskaitų apie atliktus tyrimus ir jų rezultatus pateikimo regioninio parko direkcijai tvarka.
  3. Lankymasis mokomaisiais tikslais yra studentų, moksleivių grupių, gamtos mokyklų dalyvių lankymasis parko rezervato teritorijoje mokomųjų praktikų metu, siekiant stebėti ir tirti gamtą (tokio lankymosi metu draudžiama paimti ir išsinešti gyvūnus, augalus ar grybus). Mokomaisiais tikslais lankytis rezervato teritorijoje leidžiama tik su grupių vadovais, lydint valstybinio parko direkcijos specialistui, direkcijos nustatytu paros laiku ir laikotarpiu ir pagal patvirtintas bei su direkcija suderintas mokymo programas, kuriose turi būti nurodyti mokymo tikslai, mokymo vieta, laikas, maršrutai, ataskaitų apie atliktus stebėjimus ir jų rezultatus pateikimo regioninio parko direkcijai tvarka.
  4. Lankymasis pažintiniais tikslais yra lankytojų grupių ar pavienių asmenų lankymasis parko rezervato teritorijoje, siekiant susipažinti su rezervate saugomais gamtos kompleksais ir objektais (tokio lankymosi metu draudžiama tyrimams paimti ir išsinešti gyvūnus, augalus ar grybus). Pažintiniais tikslais lankytis rezervato teritorijoje leidžiama tik pažintiniais takais bei direkcijos nustatytu paros laiku ir laikotarpiu.

V. ATSAKOMYBĖ UŽ ŠIŲ TAISYKLIŲ PAŽEIDIMĄ

  1. Lankymosi parke tvarkos kontrolę vykdo Lietuvos Respublikos valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai.
  2. Kontrolę parke pagal kompetenciją taip pat vykdo valstybiniai miškų pareigūnai, valstybiniai aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnai, valstybiniai nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos pareigūnai ir kiti pareigūnai.
  3. Asmenys, pažeidę šių taisyklių reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Asmenys, padarę žalą saugomoms teritorijoms ar jose esančioms vertybėms privalo atlyginti žalą kiek įmanoma natūra (atkurti pirminę objekto ar teritorijos būklę), be to, atlyginti padarytus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Kai ta pačia veika pažeidžiami visuomenės interesai ir padaroma žala fizinių ar juridinių asmenų turtui, pažeidimą padarę asmenys privalo atlyginti tiek regioniniam parkui, tiek fizinių ar juridinių asmenų turtui padarytą žalą. Nuostoliai nustatomi pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką.

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

alt

































 


© Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija. Valstybės biudžetinė įstaiga. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.
Vytauto g. 5, Dusetos, LT-32309 Zarasų r., tel. (8–385) 56849, tel./faks. (8–385) 56834, el. paštas sartai@grazute.lt, kodas 188738178. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.